Naujienos

Šventinis savaitgalis prasidėjo Dr. Juozo Kazicko 100-mečio parodos pristatymu Prezidentinėje Valdo Adamkaus bibliotekoje Kaune. Ši paroda keliaus per Lietuvą ištisus metus. Šeštadienio vakarą Kazickų šeimos fondas surengė jaunųjų talentų iš visos Lietuvos koncertą Vaidilos teatre, Vilniuje. Vakaro metu Jūratė Kazickaitė pasidalino su svečiais, jog jos Tėvelis suprato, kad kultūra yra labai svari šalies tarptautinei pozicijai ir reputacijai. Todėl nenuostabu, kad Dr. J. Kazickas taip giliai rūpinosi savo Tėvynės kultūra, jos gilių muzikos tradicijų išsaugojimu. Jis taip pat suprato, kad talentus reikia ugdyti nuo mažens. Sekmadienį visi, kam Dr. Kazickas buvo svarbus jų gyvenimuose, buvo pakviesti susirinkti šv. Kazimiero bažnyčioje mišioms ir koncertui šio didaus žmogaus atminimui.

Kai daugelis žmonių atsimena Dr. Juozą Kazicką kaip atsidavusį Tėvynei bei jos žmonėms žmogų, kurio idėjos bei darbai išliks amžiams žmonių širdyse bei istorijoje, prisiminkime, kad jis taip pat buvo Tėvelis bei Senelis, kurį savo širdyse visad nešiosis jo vaikai bei anūkai.

Ačiū anūkams, Alex ir Peter Kazickams, kurie atsimena Dr. Juozą Kazicką kaip žmogų su nuostabiu humoro jausmu bei begaliniu dėmesiu visiems, ir sutiko pasidalinti asmeninėm šiltom istorijom:

Alex:

"Vienas iš mėgstamiausių atsiminimų apie Tėvelį kai kartu dalyvavome tėvo-sūnaus golfo turnyre Long Island'e. Tai buvo ypatinga diena mums, nes mes buvome vienintelė grupė, kurioje dalyvavo 3 kartos (aš, mano tėvas ir mano senelis). Tai taip pat buvo vienas iš pirmųjų kartų kai žaidžiau ištisą golfo turą. Nors ir pamečiau nemažai kamuoliukų tą dieną, tačiau tai išliko vienas iš smagiausių atsiminimų mano gyvenime. Vaikystėje praleisdavau vasaras su seneliais East Hampton'e. Branginu atsiminimus, kai vakarieniaudavome kartu besišnekučiuojant ir jei pasisekdavo, išgirsdavome nepakartojamą istoriją iš Mamytės ar Tėvelio gyvenimo".

Peter:

"Seneliui buvo gal 94 ar 95 metai, tikrai į jo gyvenimo pabaigą. Vasarą atvažiavau jo aplankyti į East Hampton. Atvažiavau kartu su universiteto draugu ir ruošėmės šokti į baseiną. Pristačiau seneliui Anthony kaip mūsų universiteto prezidentą, kas gan įspūdinga antro kurso studentui. Persimetėm keletu žodžiu ir Tėvelis paragino mus šokti į baseiną ir smagiai leisti dieną, ką jis pasiūlydavo visiems savo svečiams. Išeinant susitarėme, kad ateisime pietauti sekančią dieną (taip norėčiau, kad būčiau pietavęs su juo ir Mamyte žymiai dažniau).

Kitą dieną atvykus su Anthony, tikėjausi, kad teks vėl pristatyti jį Tėveliui. Mūsų vakarykštis susitikimas buvo labai trumpas ir negalėjai pykti ant Tėvelio už priminimus. Tačiau atvykus Tėvelis ištiesė ranką Anthony, nusilenkė ir nuolaidžiai tarė: "Gerbiamas Prezidente, labai džiaugiuosi, kad galite papietauti su manimi šiandien". Tai buvo tikrai viena iš šauniausių akimirkų mano gyvenime.

Beveik visi, kas mane pažįsta, girdėjo mano senelio istorijas ir pamokas. Tačiau visad buvo be galo sunku apibūdinti jo tikrąją esmę ir vis sakydavau draugams, kad jie paprasčiausiai turi su juo susipažinti. Kad būdami šalia jo, pajus apie ką aš kalbėjau. Jo kilnumas, orumas, tačiau tuo pačiu ir nuolankumas bei malonė, įkvėpti Tėvelio gyvenime, buvo tai, ko linkėčiau visiems gyvenime patirti. Nuoširdžiai tikiu, kad žmonės buvo geresni jį sutikę, nors jų susitikimai ir buvo tokie trumpi kaip susipažinimas su mano draugu.

Taip pat manau jo dėmesio sutelkimas į kiekvieną detalę jį išskyrė iš minios. Jis nuoširdžiai norėjo atsiminti smulkiausias detales iš žmonių gyvenimų. Jam buvo be galo svarbu atsiminti tave bei tavo gyvenimą ir šeimą ne dėl to, kad jam kažko iš tavęs reikėjo, bet todėl kad jam nuoširdžiai tai buvo įdomu ir kiekvienas žmogus jam buvo svarbus.

Atsimenu tai labai gerai apie senelį ir esu dėkingas tapęs liudininku jam susipažįstant su mano draugu. Tai patirtis, pakeitusi mano ir Anthony gyvenimus ir pastūmėjusi mus nuoširdesnio kelio link".