Jūratė Kazickaitė: Šių dienų pabėgėliuose randu savo mamos prisiminimus

Pabėgėlių Europoje krizė mane giliai asmeniškai paveikia. Pabėgėlių fotografijos: tėvai sunkiai beišlaikantys savo vaikus Graikijos pakrantės vandenyse, pirmasis laisvės skonio jausmas, eilės vyrų ir moterų sunkiai beeinančių per Makedonijos kaimus, išsekusios šeimos susiglaudusios traukinių stotyse. Ko galėtų nepaveikti tokia daugybė tūkstančių žmonių, ieškančių geresnio gyvenimo?

Man šis masinis pabėgėlių išvykimas iš karo niokojamų šalių, sukelia daugiau kaip 70 metų senumo prisiminimus, kai mano tėvai ir aš buvome pabėgėliai iš Tėvynės Lietuvos. 1944 metais aš buvau tik 18 mėnesių vaikas savo motinos rankose, kai naktį bėgome nuo artėjančios sovietinės kariuomenės. Tris metus praleidome perkeltų žmonių (DP) stovyklose Vokietijoje, kol  galėjome saugiai išvykti į Jungtines Valstijas. Mūsų kasdienybė buvo pilna chaoso ir netikrumo, kaip kad pabėgėlių iš Vidurinių Rytų gyvenimai šiandien.

Gruodžio viduryje, būdama Moterų Pabėgėlių Komisijos valdybos nare, penkias dienas keliavau per Serbiją, Kroatiją ir Slovėniją. Komisija dirba su tikslu apsaugoti moterų, vaikų ir jaunimo teises, kuriuos iš namų išstumia konfliktai ir krizės. Šios kelionės metu mūsų tikslas buvo įvertinti moterų ir vaikų situaciją, ypač lyčių pagrįstos prievartos klausimu.

Moterų Pabėgėlių Komisija paskelbė Sausio 26 ataskaitą: “Pabėgėlėms moterims nesaugu Europos kelyje”. Interviu su Jungtinių Tautų pareigūnais, socialiniais darbuotojais ir pagalbos teikėjais, mes girdėjome pranešimus apie smurtą, prievartavimus, ir “seksą vardan išlikimo”, kada moterys, neturinčios pinigų, yra priverstos savo kūnu užmokėti kontrabandininkams už kelionę ar maistą.

“Aš mačiau besilaukančias moteris, apčiupinėjamas kontrabandininkų ir vyrus prašančius savo žmonų, kad jos seksu užmokėtų už jų kelionę į Graikiją,” pasakojo Omar Al Hamdani, 31 metų gydytojas iš Sirijos, kuris ir pats buvo pabėgėlis.

Žinoma, aš buvau per jauna, kad prisiminčiau ką nors iš savo šeimos sunkios kelionės į laisvę. Man aiškiausiai įsiminė įplaukimas į Niujorko uostą ir Laisvės Statula. Tai buvo mano 4 Gimtadienis, ir SS Ernie Pyle laivo virėjas iškepė man tortą.  

Išsaugojau Mamos dienoraštį

Mano mama Aleksandra per visus tuos metus rašė dienoraštį. Kai grįžau iš Moterų Pabėgėlių Komisijos kelionės, iš naujo perskaičiau pastraipas, kurios išspausdintos mano tėvo autobiografijoje “Viltie Kelias”.

Dabartinių pabėgelių patirtis yra daugeliu atvejų kitokia negu Antro Pasaulinio karo imigrantų. Karas baigėsi. 1948 metais Jungtinės Valstijos buvo pasiruošusios priimti 400 000 perkeltų asmenų (palyginus su apgailėtinu 10 000 kuriuos Obamos administracija priims kitais metais). Tačiau emocijos, per kurias mes visi perėjome, turi bendrumo: baimė, sąmyšis, jausmas, kad nieko negali sukontroliuoti ir, žinoma, nežinomybė.

“Tačiau labiausiai slegai nežinomybė,” rašė Aleksandra 1944 rugpjūtį po to, kai kelias dienas pabėgėlių stovykloje ji buvo atskirta nuo savo vyro, mano tėvo Juozo. “Kas su mumis atsitiks? Vokiečiai su mumis visiškai nekalba; jie mums nieko nepaaiškino. Mes kalbėjomės tik tarpusavy. Ką mes turėtumėm daryti?.. kas vyksta Lietuvoje? Kur yra mūsų artimieji, geri draugai?”

Pabėgėliai Presevo UNHCR stovykloje Serbijoje skundėsi informacijos stoka. Kur yra registracijos palapinė? Kada atvyksta kitas traukinys? Kai kurie nesusigaudė net kokioje valstybėje jie buvo?

"1000 mylių žvilgsnis"

Mike McGrath Ispanijoje įkurtos humanitarinės organizacijos REMAR savanoris, dalino pabėgėliams karštą sriubą ir duoną, bei skardines su sardinėmis ir tunu. Kai kurie pabėgėliai buvo apsigaubę storomis UNHCR kaldromis. Jis sakė, kad yra priblokštas skausmo. Kai kurie žmonės yra tokie pavargę ir sušalę, kad jie tiesiog laiko puodėlį arbatos, kad susišildytų rankas. Jie net nenori gerti. Jiems reikia daugiau informacijos, kur jie vyks, bet jie pervargę, kad perskaitytų nuorodas. Jie žiūri tuo 1000 mylių žvilgsniu.” 

Mano šeimos kelionė į Jungtines Valstijas truko beveik tris metus, keliaujant iš Lietuvos per Rytprūsius, Čekoslovakiją, ir paskui per keletą pabėgėlių stovyklų Vokietijoje, kol mes galėjome atvykti čia.

Šių dienų pabėgėliai iš Sirijos, Irako, Afganistano gali nukeliauti iki Vokietijos trumpiau negu per mėnesį, nors kelionė pilna pavojų. Jie dažnai atvyksta per Turkiją, kur jie sumoka tūkstantį ar daugiau eurų kontrabandininkams, kurie juos sodina į valtis į Graikiją. Keturių šešių mylių kelionė yra pražūtinga. Daugiau kaip du su puse tūkstančio žmonių nuskendo šiemet neramiuose šaltuose vandenyse, praneša UNHCR.

Pasirinktas kelionės tikslas

Serbija, Kroatija ir Slovėnija yra tik tranzitinės valstybės, nors jos ir siūlo pabėgėliams prieglobstį. Tačiau daugelis kelionės tikslu pasirenka Vokietiją (arba Švediją).  

Skubotoje jų kelionėje, mes girdėjome apie atvejus, kai begimdančios moterys atsisakė medicininės pagalbos, kad tik galėtų judėti pirmyn. Buvo atvejų, kad vyrai reikalavo iš moterų nesikreipti medicininės pagalbos, kad tik jie nepraleistų autobuso ar traukinio. Moterys buvo išsigandusios, kad tik neatsiskirtų nuo savo vyrų ir kitų šeimos narių.

“Kada tik (Juozas) mane palieka, aš pastoviai jaudinuosi dėl jo”, rašė mano mama 1944 rugsėjį. “Karo metu gali atsitikti bet kas. Mintis, kad galėčiau jo netekti, mane veda į visišką paniką.”

Mes matėme dideles moterų grupes, tarp jų ir besilaukiančių, kartu keliaujančių su daug vaikų. Viena motina graibstė šešis mažamečius bei plastikinius maišus su jų kuklia manta. Jie bijojo nepakliūti į autobusus ir traukinius, vykstančius į Vokietiją, kad tik tranzitinės valstybės neuždarytų sienų ir jie jose neliktų prieš žiemą.

Jungtinių Tautų pareigūnai pranešė, kad mato vis didesnį skaičių moterų keliaujančių vienų arba didelėmis grupėmis. Viena iš teorijų yra, kad galbūt praėjusią vasarą, kai pabėgėlių būdavo iki 8 000 per parą, vyrai pirmieji vyko ieškodami prieglobsčio.

Perevo vietovėje kalbėjomės su moterimi iš Sirijos. Ji sėdėjo traukinių stotyje ant žemės. Nors buvo ir maža šilta patalpa, dauguma žmonių būrėsi lauke. Traukinys  vežantis į Kroatijos pasienį turėjo atykti už penkių valandų, tačiau visi norėjo būti pirmi eilėje. Mažametis vaikas žaidė ant traukinio bėgių.

Angliškai ji pasakojo, kad ji sumokėjo kontrabandininkams 1 5oo eurų ($1,625) už kelionę iš Turkijos į Graikiją. “Valties degalai baigėsi ir ji pradėjo skęsti. Mano du vaikai buvo vandenyje. Nuo mirties mus išgelbėjo pasieniečiai. ” Jos vyras, Universiteto profesorius, jų jau laukė Vienoje. Būdama penkių mėnesio nėštumo, ji keliavo kartu su draugais, tarp kurių buvo dar viena besilaukianti moteris, besiskundžianti nugaros skausmu.

Bėgant nuo karo teroro

Šie pabėgėliai nėra teroristai. Jie bėga nuo karo teroro. Vyras iš Sirijos, kartu su savo 19 metų žmona,  2 metų ir 1 mėnesio amžiaus vaikais, pasakojo, kad jo namas buvo greta žymaus opozicijonieriaus. Jie buvo bomborduojami kasdien.

Haneen, kūdikio besilaukianti 21 metė Universiteto studentė, pasakojo, kad ji išvyko iš Sirijos, nes norėjo savo kūdikiui geresnio gyvenimo. “Ar gyvenimas bus geresnis?” jos paklausė. Jos mama pajudino ranka į šonus tarsi sakydama: “Nesu tikra”.

“Mūsų ateitis išlieka neaiški,” mano mama rašė per 1945 Kūčias, sėdėdama prie bendro stalo su lietuviais Nurtingen, Vokietijos pabėgėlių stovykloje. “Naktis nebuvo šventiška. Vienintelis dalykas apie ką visi kalbėjo buvo apie tai, kada mes galėsim grįžti į Tėvynę. Pradėjau galvoti, kad tai nebėra realu. Bet stengiuosi būti pozityvi. Tikiu, kad būtina rasti gyvenime laimę, nesvarbu kokioje situacijoje beatsidurtum.”

Ateitis iš tiesų nežinoma daugiau kaip milijonui pabėgėlių iš Sirijos, Afganistano, Irako ir kitų šalių, kurias jie paliko praėjusiais metais ir atvyko į Europą. Kuo pabėgėlių daugėja, tuo nusiteikimo prieš pabėgėlius nuotaika auga.

“Yra aišku, kad milijonai karo pabėgėlių čia negali būti palikti visam laikui,” mano mama rašė 1946. “Pabėgėliams nebuvo darbo. Nors moterys rūpinosi vaikais, skalbė, siuvo, dauguma vyrų neturėjo kuo užsiimti, todėl daug laiko praleisdavo nieko neveikdami, lošdami kortomis, gerdami ir ieškodami atsitiktinių romanų... Problema augo, nes vokiečių nuotaikos pabėgėlių atžvilgiu darėsi priešiškos. Vokiečiai patys vos ne badauja, bet kai jie mato dykaduonius ir girtuokius, jie negali slėpti savo pasibjaurėjimo veltėdžiaujančiais pabėgėliais.”

Kiekvienas pabėgėlis, su kuriuo kalbėjomės, sakė, kad nieko nėra blogiau kaip karo košmaras ir prievarta, nuo kurios jie pabėgo. Viltis yra vienintelis pasirinkimas.

“Esu kupina dviprasmių jausmų,” rašė mama, kai mes plaukėme iš Bremeno, Vokietijoje, ankstyvą 1947 vasarį. “Džiaugiuosi, kad tas laikotarpis mūsų gyvenime, kai tiesiog laukėme ir neturėjome aiškaus tikslo, galiausiai baigėsi. Nors Amerika yra labai toli, už šio vandenyno, kurio bangos be perstojo kyla ir krinta, mano širdis daužosi neramiu laukimu. Tikiuosi, kad mes plaukiame link laisvės ir begalinių galimybių žemės.”

Jūratė Kazickaitė, 2016 vasario 2, WeNews (straipsnio originalas)

KFF archyvas Niujorke, Neilos Baumilienės laisvas vertimas iš anglų kalbos, nuotrauka iš Kazickų šeimos archyvo