P. Būtėno ir A. Kazickienės Atminimo Premija

Kalbininkas, tautotyrininkas, vertėjas, pedagogas Petras Būtėnas – viena iškiliausių tarpukario Panevėžio asmenybių. Lietuvių kalbos tarmių, prielinksnių, vietovardžių tyrinėtojas, prisidėjęs prie lietuvių kalbos žodyno rengimo, parašęs kirčiavimo vadovėlį. Jis taip pat buvo Aleksandros Kazickienės lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Panevėžio mergaičių gimnazijoje. 2002 m. jo garbei Aleksandra Kazickienė įkūrė literatūrinę premiją.

 

Aleksandra Kazickienė (1920-2011) su vyru Juozu P. Kazicku (1918-2014) nugyveno septyniasdešimt metų, užaugino penkis vaikus. Jų pažintis užsimezgė Panevėžyje - ten šešiolikmetis Juozas P. Kazickas pirmą kartą pamatė Panevėžio mergaičių gimnazijos mokinę Aleksandrą Kalvėnaitę. Didžiąją savo gyvenimo dalį A. ir J. Kazickai praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvoje praleido tik 20 savo gyvenimo metų, tačiau jie niekada neprarado meilės Tėvynei – aktyviai agitavo už Lietuvos laisvę tamsiuoju šaltojo karo laikotarpiu, nepaprastai džiaugėsi 1990-aisiais jai atgavus laisvę ir įdėjo daug darbo Lietuvos žmonių labui.

 

Aleksandra Kalvėnaitė-Kazickienė, 1937 m. baigusi Panevėžio mergaičių gimnaziją, visą gyvenimą palaikė glaudžius ryšius su daugeliu savo klasės draugių ir mokytojų. Kazickų šeima daug prisidėjo prie Panevėžio mergaičių gimnazijos (dabar Vytauto Žemkalnio gimnazija) gerovės. 2001 m. Kazickai skyrė paramą gimnazijos palėpei pertvarkyti į šiuolaikišką kompiuterizuotą skaityklą. 2002 m. Aleksandra Kazickienė iš asmeninių lėšų įsteigė premiją savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui kalbininkui Petrui Būtėnui (1896-1980) pagerbti. Ši premija gražiai papildė kitus jos sumanymus, skirtus lituanistikai ir lituanistiniam švietimui. Štai 2006 m., remiantis Aleksandros Kazickienės finansine pagalba, Long Island'e įkurta lituanistinė mokykla. Ši mokykla nuo įkūrimo buvo pavadinta Aleksandros Kazickienės vardu. 2012 m., pagerbdama Motinos atminimą, Kazickų šeima sukūrė paramos JAV lituanistinėms mokykloms programą (AKGP, Alexandra Kazickas Grant Program). Šia parama siekiama užtikrinti lietuvių kalbos, lietuviškojo paveldo ir tradicijų išlikimą, remiant JAV lituanistines mokyklas ir darželius, kurie veikia vadovaujami JAV LB Švietimo tarybos. Skatinamas mokytojų darbas, dalyvavimas konferencijose, bendradarbiavimas, dalijimasis informacija. AKGP programos lėšomis buvo inicijuotas ir iš dalies finansuotas oficialus A1-A2-B1 lietuvių kalbos mokėjimo lygių testas (LKLT), skirtas jaunimui. Aleksandra Kazickienė taip pat rėmė Lietuvos muzikus, vaikų globos namus ir negalią turinčių vaikų mokyklas.

 

Nuo 2018 m. šia premija Kazickų šeimos fondas ir Lietuvių kalbos draugija siekia įamžinti kalbininko Petro Būtėno (1896–1980) ir jo mokinės Aleksandros Kalvėnaitės-Kazickienės (1920–2011) atminimą.

___________________________________________________________________________________________

2018 m. birželio 13 d. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje ši premija buvo įteikta kalbininkui, pedagogui, lietuvių kalbos dėstymo metodikos specialistui doc. dr. Broniui Dobrovolskiui.

 

 

Šios šventės metu laureatas dalinosi apie įvairių mokytojų mūsų gyvenimuose svarbą:

 

 

 

Doc. dr. Bronius Dobrovolskis:


„Nevirkauti prie mokinio darbo trūkumų, bet pasidžiaugti pažanga“

 

Gerbiamieji!

 

Nuoširdžiai dėkoju už tokį aukštą mano darbo įvertinimą. Prisipažįstu, ši premija man yra didelis netikėtumas, su kuriuo turbūt dar ilgai nepajėgsiu apsiprasti.

 

Priimdamas šį garbingą apdovanojimą, noriu pasakyti, kad nuodugniau domėtis lietuvių kalbos mokymo formomis ir metodais, bandyti ką nors prasminga nuveikti tame bare prieš septynis dešimtmečius mane pastūmėjo mokymasis Telšių mokytojų seminarijoje. Turėjome nuostabų pedagogikos ir lietuvių kalbos metodikos kursų dėstytoją Igną Jurkonį. Mus, lėtapėdžius žemaičius, jis žavėjo dzūkišku temperamentu žaižaruojančiais dėstomojo dalyko akcentais. Ir šiandien ausyse tebeskamba jo frazės:

 

dirbti su visais ir su kiekvienu,

mokyti, o ne atlikti,

klaidas taisyti nusikaltimo vietoje,

skaitymas raiškus, bet neryškus,

iš akcentavimo išėjo kartojimas,

klasėje rankų miškas – puiku! ir pan.

 

Igno Jurkonio credo – mokinys turi suvokti kiekvieno darbo ir pratimo lavinamąją paskirtį, žinoti ne tik kaip ką atlikti, bet ir kodėl taip. Apie mokinį jis kalbėdavo nepaprastai šiltai, su meile ir pagarba, visada kažkaip savitai nušvisdamas. Jis įdiegė mums nuostatą pažinti ir suprasti vaiką, domėtis jo kalba, visus metodikos projektus konstruoti dėmesingai paisant mokinio protinių ir fizinių galių, kuo dažniau per gimtosios kalbos pamokas suteikti mokiniui galimybę patirti pažinimo džiaugsmą.

 

Tikra pedagoginės kūrybos laboratorija buvo rengimasis bandomosioms lietuvių kalbos pamokoms. Seminarijos palėpėje Jurkonis mūsų laikais turėjo kabinetėlį – šaltą, nekūrenamą. Bet ten bemat sušildavome besvarstydami būsimos pamokos scenarijų (konspektą). Sukdavome galvą, kaip mokinius sudominti ne kokiais pedagoginiais blizgučiais, o mokomosios medžiagos ypatumais, padedančiais vaikui skverbtis į nagrinėjamos temos esmę. Dėstytojas ypač vertino mūsų pastangas skirti mokiniams užduočių, kurias atlikdami mokiniai turėtų ką nors lyginti, gretinti, grupuoti, sisteminti, apibendrinti. Kartu ieškodavome būdų, kaip natūraliau įausti į pamoką jau išeitus dalykus, kokius pamatus joje būtų galima pakloti būsimoms temoms. Tiems aspektams Jurkonis teikė didelę reikšmę. Įsakmiai buvome skatinami rašinėlių grąžinimo pamokų nepaversti vien rašybos klaidų taisymu, o daugiau dėmesio skirti minties raiškos būdams, be saiko nevirkauti prie rašinėlio trūkumų, o paskaityti daugiau pavykusių rašinių, jų ištraukų pavyzdžių, pasidžiaugti kad ir nedidele vaiko pažanga, net vienu kuo nors įdomiu sakiniu. Ir ne vieno mokinio, o kiek įmanoma didesnio skaičiaus.

 

Turėjau aš ir kitą ne mažiau iškilų mokytoją. Tas mokytojas buvo mokiniai. Iš jų per savo darbo mokykloje metus daug ko išmokau. Ko gero, aš iš jų daugiau negu jie iš manęs. Mažytis pavyzdys. Mokinys atlieka skyrybos užduotį – padėti skyrybos ženklus sakinyje Kai baigėsi pamokos, aš įėjęs į klasę pasakiau kad berniukai išeitų į kiemą. Rašo jis kablelį po žodžio pamoka, bet tučtuojau jį nubraukia ir deda kablelius po žodžių aš, klasę ir prieš kad ir aiškina: „įėjęs į klasę – išskirtinė dalyvinė aplinkybė, prieš kad visada reikia kablelio“. Į mano klausimą, kodėl buvo padėjęs kablelį po žodžio pamokos, atsakė manęs, kad tai šalutinis sakinys. Tada klausiu: „Kodėl taip manei?“ Mokinio atsakymas: „Kada pasakiau? – Kai baigėsi pamokos, yra jungtukas kai. Kai paklausiau, kodėl to šalutinio sakinio nebeliko, mokinys nustebusiu žvilgsniu paklausė: „Tai ką – aš bus tarp kablelių?!“ Argi tai ne pamoka man, kokių skyrybos pratimų turiu parinkti mokiniams?

 

Kita pamoka. Duodu sakinį iš vieno Viktoro Miliūno apsakymo: Spalio pabaigoje kartu su pavėlavusiais paukščiais į kitus kraštus išskrido ir Brigita Viržonytė. Skyrybos ženklų čia nereikia. Bet jeigu mokinys gauna ilgą sakinį, jis būtinai ras, kur padėti kablelį. Ir vėl pamoka man, kokie sakiniai tinka, kaip reikia atsižvelgti į mokinio psichologiją. Taigi iš savo mokinių esu daug išmokęs ir iš jų vis dar mokausi.

 

Dar kartą labai labai ačiū už viską.

 

Bronius Dobrovolskis

Panevėžys

2019 m. birželio 13 d.