"Vilties kelias" vokiškai

"Mano Tėvelio autobiografija “Vilties Kelias, “ parašyta kartu su Valdu Baratasevičiumi Lietuvoje buvo išspausdinta 2002. Angliškas vertimas “Odyssey of Hope" pasirodė 2006, o 2014 rudenį pasirodys vokiškas knygos leidimas “Wege der Hoffnung. “ Tėvelis, sužinojęs apie vokišką leidimą, su nekantrumu norėjo parašyti kreipimąsi į skaitytoją.

Paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais Tėvelis dažnai prisimindavo karo metus Vokietijoje ir norėjo perduoti Vokietijos žmonėms, ypač vienam sutiktam tuo metu žmogui, padėką. Tėvelis jautėsi kaltas, kad nesugebėjo tinkamai išreikšti dėkingumo nežinomam kareiviui už tai, kad jis išgelbėjo Tėvelio, jo žmonos Aleksandros ir dukros Jūratės gyvybes. 

Ponia Erda Lapp išvertė "Vilties kelią" į vokiečių kalbą ir Tėvelio kreipimąsi į anglų kalbą. Ji rašė, kad Tėvelio išmintis ir gili patirtis palietė jos širdį ir suprato, kad ši knyga turės labai svarbią žinią.

Galvoju, kad ir Tėvelio gyvenimo istorija, ir kreipimesi išreikšti žodžiai ir jausmai yra nuostabūs. Mūsų šeima dėkoju poniai Lapp už jos didingas pastangas, už tai, kad anot jos žodžių vertimą darė vadovaudamasi protu ir širdimi."

Jūratė Kazickaitė, 2014 liepa

Gerbiamas skaitytojui,

Ryžtis savo prisiminimus pristatyti jums, vokiškai kalbančio pasaulio žmonėms, mane pirmiausia paskatino septynis dešimtmečius mano sielą slegianti dvasinė skola mane ir mano šeimą išgelbėjusiam nežinomam vokiečiui kareiviui, kuris 1945 metų pradžioje padėjo mums ištrūkti iš sovietų kariuomenės supamo Breslau ir pabėgti nuo tikriausiai neišvengiamai mūsų tykojusios mirties Stalino lageriuose. Daug vargo gyvenime patyrę mano tėvai dar vaikystėje man kaip šventą tiesą aiškindavo: "Jei tau padaro ką gero, būtinai padėkok, o jei gali, ir pats atsilygink geru". Visuomet stengiausi laikytis šio principo. Jei dėl kokių aplinkybių man nepavykdavo taip pasielgti, jausdavausi labai nejaukiai. Atrodydavo, kad slegia sunki skolos našta.

Pati didžiausia gyvenimo skola - tam nežinomam vokiečiui kareiviui. Apie mano šeimos stebuklingą išsigelbėjimą Breslau pasakoju tolesniuose šios knygos puslapiuose. Vokiškas prisiminimų leidimas mane ypatingai nudžiugino - gaunu progą, kad ir po septynių dešimtmečių, pasakyti jam "ačiū".

Žinoma, vargu, ar tas kareivis pats perskaitys šiuos mano padėkos žodžius. Nežinau, ar jis išgyveno baisųjį karą. Paskutinis mūsų susitikimo vaizdas, kurį išsaugojo atmintis - sanitarinis traukinys su sužeistais vokiečių kareiviais pajuda iš perono Drezdeno geležinkelio stotyje, aš stoviu su žmona ir pusantrų metų dukrele, mojuoju ranka tolstančiam vagonui su mūsų išgelbėtoju ir atrodo lyg šmėkšteli lange jo ranka, siunčianti mums atsisveikinimo gestą.

Nežinau, ar tikrai tai mačiau. Gal tik mano vaizduotė sukūrė šį reginį. Prabėgo pernelyg daug metų, kad galėčiau tvirtai žinoti, ar tai tiesa. Sau priekaištauju, kodėl anuomet net nepaklausiau to kareivio vardo. Matyt, buvau perdaug susijaudinęs, įsitempęs, apimtas nerimo, kas mūsų laukia.

Prabėgo septyni dešimtmečiai. Vokietija mano širdžiai visą laiką buvo ir yra labai brangi šalis dėl kelių priežasčių. Pirmiausia per Vokietiją ėjo mano išsigelbėjimo ir vilties kelias į laisvę.

Dažnai galvoju apie savo ilgą ir komplikuotą gyvenimą. Tokiomis minutėmis vis grįžta gilus skolos tam nežinomam kareiviui jausmas. Jei ne jis, mums nebūtų pavykę ištrūkti iš Breslau. Tuomet sovietai mane, buvusį jų juoduosiuose sąrašuose, neabejotinai būtų išvežę į lagerį, o žmoną su dukra būtų ištrėmę į Sibirą. Taip nutiko tūkstančiams lietuvių. Didelė jų dalis jau niekuomet negrįžo į tėvynę. Man pasisekė atsidurti laisvajame pasaulyje, apsigyventi JAV ir sukurti sau ir savo šeimai puikias pasiturinčio gyvenimo sąlygas.

Išgelbėjimo akimirką, kai atrodė, kad jau nėra jokios vilties pakliūti į paskutinį traukinį, išvykstantį iš sovietų kariuomenės atakuojamo Breslau, prisimenu tūkstančius kartų. Tai buvo skausmo, kraujo ir mirties kupinas laikas. Kareivio ranka, netikėtai išnirusi pro sanitarinio vagono langą ir paėmusi iš žmonos Aleksandros glėbio iš pradžių mūsų pusantrų metų kūdikį, tuoj pat įtraukusi vidun ir ją, man atrodė kaip Dievo apvaizdos atsiųsta ranka.

Savęs vis klausiu: kodėl tas sužeistas, pats kenčiantis kareivis panoro gelbėti mus, stoties perone drauge su ištrūkti iš Breslau mėginančia minia beviltiškai besiblaškančius jam nepažįstamus žmones? Prisimenu, jis buvo subintuota kaire ranka. Gal karo ligoninės traukiniu gabenamas gydyti sužeidimų, pamatęs pro langą perone mano žmoną su kūdikiu jis prisiminė savo kūdikį, jei jau jį turėjo.  Gal žvelgdamas į išsigandusią moterį, spaudžiančią prie krūtinės dukrą, pagalvojo apie savo motiną, kuri nežinia, ar dar jį pamatys. Gal artimųjų ilgesys pastūmėjo jį kone instinktyviai ištiesti pagalbos ranką mano žmonai - motinai su kūdikiu ant rankų.

Prisimindamas šią lemtingą mūsų gyvenimo akimirką, stebiuosiu, kaip jis, tikriausiai rimtai sužeistas kareivėlis, rado tiek fizinių jėgų, kad įstengė, perėmęs kūdikį, tuoj pat ir mano žmoną Aleksandrą lengvai, tarsi plunksnelę, įtraukti pro langą vagono vidun.  Vėliau padėjo ir man, augalotam vyrui, įsiropšti į traukinį.

Vėliau daug galvodamas apie šį mano gyvenimą laiminga linkme nulėmusį įvykį, suvokiau tai kaip Dievo valią šio sužeisto kenčiančio kareivio rankomis leidusio man ir mano šeimai tęsti kelionę vilties keliu. Rašydmas šiuos žodžius, regiu tarsi visa tai būtų įvykę tik vakar.

Labai trokštu, kad tas kareivis būtų išgyvenęs, užauginęs savo vaikus. Nežinau, ar tai jam pavyko - jų traukinys galėjo pakliūti į baisųjį Drezdeno bombardavimą. Man su šeima pasisekė ištrūkti iš ten laukusių mirties spąstų miesto žūties išvakarėse.

Karas, ėjęs į pabaigą, po poros mėnesių baigėsi. Ketverius metus gyvenau karo pabėgėlio teisėmis Vokietijoje, drauge su vokiečiais patyrėme pokario skurdą, galima sakyti, dalijomės ir duona, ir vargais. Kai išvykome į JAV ir ten ėmiausi rimto verslo, likimas vėl mane netrukus nuvedė į Vokietiją. Gabenau jos atsikuriančiam ūkiui akmens anglį, taip pat ir cementą. Jaučiuosiu šiek tiek prisidėjęs prie Vokietijos atkūrimo ir taip atsidėkojęs už išsigelbėjimą nuo žūties sovietų lageryje.

Vokietijoje verslo reikalais lankydavausi labai dažnai. Mano partneriai buvo itin atsakingi, patikimi žmonės ir verslas nums ėjosi puikiai. Ši šalis man tapo sava, susipažinau ir susidraugau su daugeliu iškilių vokiečių verslininkų, priklausiusių pramonės, finansų, prekybos pasaulio elitui. Praleidome daug nuostabių ir asmeninio bendravimo vakarų.

Tačiau dvasios skola mane išgelbėjusiam kareiviui išliko. Dabar apžvelgdamas savo gyvenimo kelią, nedrąsiai viliuosiu, kad mano prisiminimai galbūt padės juos paskaičiusiems vokiečiams suprasti, ką jautė ir išgyveno jų žemėje atsidūręs mažos lietuvių tautos atstovas. Lietuvoje dalyvavau pogrindžio kovoje prieš nekenčiamą Hitlerio režimą, bet niekuomet, net karo metais nejaučiau jokios neapykantos vokiečiams. Supratau, kad daugelis jų ir patys - šio režimo aukos. Tai suvokti padėjo ir mano išgelbėtojas - kareivis, kuris man tapo paprastų vokiečių didžiadvasiškumo simboliu.

Šiais prisiminimais, prabilusiais vokiškai, į jus kreipiasi Vokietiją mylintis ir jai dėkingumą jaučiantis žmogus. Man tai galimybė, nors simboliškai apkabinti nežinomą, galbūt karo net neišgyvenusį kareivį ir tarti jam "ačiū". Jam ir skiriu šią knygą.

Bahamos 2014 kovas, užrašė Valdas Bartasevičius