Naujienos

Knygoje taip pat minima jo sugrįžimas į Lietuvą 1971 metais aplankyti motinos ir brolio, kurių nebuvo matęs nuo išvažiavimo 1944-aisiais. Jis užaugo Semeniškių kaime, kurį jis apibūdino kaip vietą, kur visad dainuodavome, džiaugėmės gyvenimu, metų sezonų kaita, ir viskuom ko tik besiimdavome”. Jis pasakojo, kad jo ilgametis įprotis filmuoti “yra kasdieninio, paprasto gyvenimo šventimas”. (Jo filmas “Kelionės į Lietuvą atsiminimai” dabar yra Nacionalinio Filmų Registro dalis).

Štai graži ištrauka iš knygos “Apie laimę”, parašytos 1974 metais, paskutinio skyriaus (pasakojama apie vynuoges!):

“Ir, žinoma, viena iš mano staigių ekstazių - mano brolio iškeptas kugelis, lietuviškas bulvių patiekalas (kurio gamybai jis skyrė visą dieną ir šį meną perprato galutinai). Duokite man kugelio, daug jo, rudo, prikepusio su pluta ir duokite visus savo filmus, aš pasirinksiu puodą kugelio, prisikimšiu jo, nusideginant liežuvį ir prakaituojant kaip kiaulei – niekas nesugebės atitraukti manęs nuo jo. Ir tada, žinoma, tu tiek privalgęs, kad nebegali daugiau nieko daryti, tik sėdėti apėmus laimei ir su visišku pasitenkinimu linksėti "taip" ko kas bepaklaustų...”

Mažas kambarėlis 92-os gatvės Y beveik pilnas – gal apie 40 įvairaus amžiaus žmonių, stebėtinai nemažai jaunų jo veiklos gerbėjų. Mekas skaitė iš aplanko pilno padrikų lapų. Jo rankos drebėjo, tačiau balsas buvo aiškus ir stiprus. Viena istorija buvo apie Allen Ginsburg mirtį; kitas svarus rašinys apie tai, kaip jis jautėsi būdamas pabėgeliu.

Po jo kalbos, kartu su Meku, jo sūnum Sebastian ir kolega Jesse Pollock nuėjome į restoraną šalimais. Mekas niekur neina be savo kameros. Jis visada filmuoja. Jis man parodė mažytę Nikon video kamerą, kurią visada nešasi viršutinėje švarko kišenėje.

Paklausiau jo apie Lietuvą. Jis atsakė, kad paskutinis jo vizitas į Lietuvą jį labai nuliūdino. “Su manim visi elgiasi kaip su senuku!” pasiskundė jis. Senokas jis amžiumi, tačiau tikrai ne dvasia! Mekas vienas iš energingiausių sutiktų 95-mečių. Tarp kitko jis minimas The New York Times žurnale, kur buvo aprašyti vyresnieji niujorkiečiai, iš ko gimė John Leland knyga „Laimė - tai tavo pasirinkimas“.

“Jeigu galėtumėte suvaldyti Jono gyvenimo galią, sutaupytumėte pasauliui daug vargo,’ rašo Leland. “Jis nesipriešina senėjimo procesui, tik nori išnaudoti visas gyvenimo suteiktas galimybes, sutelkiant visą savo praeitį į dabartį, kuri prieinama nugyvenusiam ilgą gyvenimą”.

Sekančią dieną, vasario 16, Lietuva minėjo 100-metį nuo nepriklausomybės atgavimo. Niujorko lietuvių bendruomenė suorganizavo prašmatnią vakarienę Niujorko viešbutyje. Paklausiau Meko ar jis eina į renginį. Nustebęs jis tarė: “Net nežinojau, kad toks renginys vyksta. Aš nebuvau pakviestas”.

Manau labai keista ir liūdna, kad tokia žymi asmenybė, kuris greičiausiai vienintelis lietuvis, apie kuri daug amerikiečių girdėjo, ir kuris tiek prisidėjo prie Lietuvos kultūros, niekad nepamiršdamas savo šaknų, galėjo likti nepastebėtas ir užmirštas savo tėvynainių.

Mekas padovanojo man savo pasirašytą knygą ir vėliau atsiuntė du diskus su jo 7 valandų darbu “Lietuva ir TSRS žlugimas”, jo pasidižiavimu, nes tai rodoma mokyklose naujajai kartai, augančiai laisvėje, iškovotoje iš tų baisių juodų dienų ir galų gale sunkiai pasiektoje atstatant nepriklausomybę 1991 metais.

Leland knyga, kurios kopiją Mekas man padovanojo, analizuoja ilgaamžiškumo mokslą. Gyvenimo tikslo turėjimas – tai raktas į ilgą laimingą gyvenimą. Mekas sutiktų. Jis dabar dirba, siekdamas surinkti milijonus praplėsti Antologijos filmų archyvų patalpas, biblioteką bei teatrą, kurį jis įkūrė 1970-aisiais ir kuris vis dar tebėra populiariausia vieta Niujorke stebėti avangardinius filmus.

Leland mini vieną Meko posakį, kuris jam labai įstrigo – apie gyvenimo būtent toje akimirkoje svarbą.

Vieną dieną Greenwich Village džiazo klube Mekas skaitė ištrauką iš pradėtos rašyti ant rasto kompiuterinio popieriaus rulono, bet dar neišspausdintos novelės. “Nutariau parašyti knygą, kuri būtų absoliučiai apie nieką,” tarė jis ir pridėjo: “Ar tu kada pagalvojai koks nuostabus, iš tikrųjų be galo nuostabus yra gyvenimas?”

Šie žodžiai man priminė kitą senyvą, tačiau viduje visad jauną 96 metų žmogų, kuris mus paliko 2014-aisiais. Mano Tėvelis, Juozas Kazickas, kuris nugyveno savo gyvenimą kasdien jį atrasdamas kaip stebuklą bei su begaline aistra ir dėkingumu. Kiekviena diena yra dovana, jis visad sakydavo. Gyvenimas iš tikrųjų yra nuostabus.

Taip pat ir Jonas Mekas!"

Nuotraukoje: Jūratė Kazickaitė su Jonu Meku Niujorke, 2018 m. vasario 15 d.