Naujienos

Jis buvo sėkmingas verslininkas ir dosnus filantropas, tačiau šiandien jį atsimename ir kaip Aleksandros, su kuria kartu nugyveno 70 metų, vyrą, Jūratės, Juozo, Mykolo ir Jono tėvą bei vienuolikos anūkų senelį.

Jis buvo giliai mąstantis žmogus, autobiografijoje Vilties kelias pasidalinęs filosofinėmis mintimis apie gyvenimą ir meilę, savo kalbomis siekiant nepriklausomos Lietuvos ir daugybe laiškų šeimai.

1988 m. baigus renovuoti pastatą Niujorke, kuris tapo jo ofisu, ir 1998 m., įkūrus Kazickų šeimos fondą, jo buveine, J. Kazickas trijų puslapių laiške, skirtam jo suaugusiems vaikams, dalinosi mintimis apie verslo etiką, su malonumu pridėdamas: “Šis pastatas nedidelis, tačiau nesvarbu kokio jis dydžio, svarbu – jis mūsų!”

Laišką jis užbaigė šiomis mintimis:

“Atminkite, kad mūsų asmeniniai ir bendri pasiekimai priklausys nuo mūsų asmeninio indėlio ir bendrų pastangų. Bus nuostabių sandėrių ir taipogi bus apmaudžių. Gyvenimas tai kyla viršun, tai sminga žemyn, taigi turime priimti kasdieninius iššūkius su šypsena veide ir kad ir kas bebūtų, turime nepamiršti šeimos standartų.

Niekada nepamirškite:

    … Žodžių gėris kuria pasitikėjimą.

    … Minčių gėris kuria gelmes.

    … Dalinimosi gėris kuria meilę.

Nuotrauka viršuje iš Kazickų šeimos archyvo:

Juozas P. Kazickas savo namų bibliotekoje 1950 m.