Naujienos

Autorė: Milda Kniežaitė

"Lietuvos žinios"

„Nesitikėjau, kad bus praktika, susijusi su kompiuteriais ir programavimu. Maniau, kad lauks tradiciškai įsivaizduojamos biotechnologijos darbai: ką nors pilstai, tyrinėji. Man pasisekė, nors buvo sunku. Labai nauja viskas. Todėl daug ko išmokau“, – sakė „Lietuvos žinioms“ Čikagos lietuvis Marius Mereckis, atlikęs penkių savaičių stažuotę Vilniuje, mikrotechnologijų įmonėje „Droplet Genomics“. 

Devyniolikmetis Klivlando Case Western Reserve universiteto (Ohajo valstija) studentas M. Mereckis buvo programos „We Connect Lithuania“ dalyvis. Šiemet pirmą kartą surengtoje stažuočių ir modernios Lietuvos pažinimo programoje, skirtoje užsienyje gimusiam ir užaugusiam jaunimui, dalyvavo dvidešimt lietuvių iš Australijos, JAV ir Kanados.

Labai nauja ir pažangu

Marius prisipažino, jog iš pradžių programai „We Connect Lithuania“ siųstoje paraiškoje buvo nurodęs, kad norėtų stažuotis kompanijoje „Thermo Fischer Scientific“, kuriančioje ir gaminančioje molekulinės biologijos produktus moksliniams tyrimams ir diagnostikai. Tačiau ten nepriėmė stažuotojų. Buvo pasiūlytas Vilniaus universiteto (VU) startuolis „Droplet Genomics“, įkurtas jaunų mokslininkų dr. Lino Mažučio ir dr. Karolio Leonavičiaus.

„Pasidomėjau, kas ten daroma. Aukštosios technologijos. Labai nauja. Pažangu. Sakiau, tikrai norėčiau ten stažuotis“, – prisiminė studentas.

Mikrotechnologijų įmonė „Droplet Genomics“ gamina įvairius smulkius prietaisus bei reagentus, reikalingus pažangiai mikroskysčių technologijai taikyti. Jos produktus perka užsienio laboratorijos ir kompanijos.

„Penkių savaičių kaip pirmą kartą užteko, – sakė stažuotojas. – Gera praktika ir patirtis baigus tik pirmą kursą padirbėti vasarą mokslinių tyrimų srityje. Amerikoje tokios stažuotės galimos tik po antro kurso.“

Puikus derinys

Marius studijuoja biomedicininę inžineriją. Šiemt baigė pirmą kursą Case Western Reserve universitete. Nors universitetas nedidelis, jame, pasak studento, yra daug tyrimų galimybių ir labai stipri biomedicininės inžinerijos programa. Pirmame kurse Marius mokėsi informatikos, fizikos, matematikos, chemijos ir fiziologinės (biologinės) psichologijos.

„Lemonto gimnazijoje lankiau universiteto lygio klasę. Jei metų pabaigoje gerai išlaikai egzaminus, gauni kreditų universitetui. Jų gavau užtektinai, kad galėčiau jau pirmame kurse pasirinkti sudėtingesnius dalykus“, – paaiškino studentas.

Studijos mokamos ir mokslas Amerikoje, palyginti su Europa, brangus. Tačiau Marius gauna gerą stipendiją, padeda ir šeima. Bakalauro studijos trunka ketverius metus. Galima baigti, pasak Mariaus, ir per trejus su puse metų, jei kiekvieną semestrą pasirenkamas didesnis krūvis, imama daugiau kreditų. Jis galvoja ir apie magistrantūros, ir apie doktorantūros studijas. Norėtų siekti akademinės karjeros, savo gyvenimą skirti mokslui.

Studentas pasakojo, kad jau gimnazijoje pradėjo suprasti, kas jam patinka, kas domina. Visą laiką traukė matematika ir fizika, bet kartu – ir įvairūs biologiniai procesai. Pavyzdžiui, buvo įdomu, kaip išgerta kava paveikia smegenis, sukelia tam tikrą efektą. Todėl biomedicininė inžinerija pasirodė puikus visų tų dalykų derinys.

Kuriant neuroninį tinklą

„Iš biologinės pusės mane ypač domina neuromokslai, kas vyksta mūsų smegenyse. Jei tapsiu mokslininku, norėčiau matematiniais metodais tirti smegenis, kaip jos veikia, – sakė jaunasis tyrėjas. – Smegenys – kaip koks tinklas, sudarytas iš neuronų, apdoroja į galvą ateinančią informaciją ir atlieka daugybę kitų funkcijų. Per stažuotę „Droplet Genomics“ įmonėje kūrėme dirbtinį neuroninį tinklą, pagrįstą žmogaus smegenų veikla. Labai įdomu, kai gali pats programa maždaug atkartoti, kaip veikia galva.“

Mikrotechnologijų įmonėje „Droplet Genomics“ gaminami mikroskysčių lustai ir mikroskopu atliekami įvairūs biologiniai tyrimai pavienių ląstelių lygiu. Neuroninis tinklas, pasak stažuotojo, leidžia tam tikrus procesus automatizuoti, pavyzdžiui, pakeisti ką nors po mikroskopu pakišto mikroskysčių lusto lašeliuose.

„Nebuvo progos daugiau pabendrauti su mokslininkais, – apgailestavo Marius. – Jie tokie protingi, išsilavinę ir labai mėgsta savo darbą. Tai įkvepia.“

Traukia į Lietuvą

Čikagoje Mariaus mama Jūratė Mereckienė dirba Lietuvių fondo administratore, todėl jis nuo vaikystės buvo apsuptas lietuvių bendruomenės. Marius jau nebe pirmą kartą lankosi ir Lietuvoje. Per pirmąją kelionę į tėvų gimtąją šalį jam buvo gal dveji metai, nuo tada bene kiekvieną vasarą atvyksta.

„Čia mano tėvynė. Aišku, kad jos neapleisiu, – sakė vaikinas. – Nenoriu kartoti kaip visi: Lietuvos gamta, kultūra… Bet, pavyzdžiui, Vilnius. Nerasi tokio miesto, tokio „vaibo“ (atmosferos) Amerikoje. Man tai labai patinka. Malonu po vienuolikos mėnesių Amerikoje gauti visiškai kitą patyrimą. Pakeisti savo aplinką į viską šviežią.“

Lietuvoje gyvena beveik visa Mariaus giminė. Ir per vasaros atostogas jis nori aplankyti visus pusbrolius, pusseseres, močiutę. Dabar Vilniuje gyvenanti Birutė Klibienė yra kilusi iš Ignalinos rajono Šuminų kaimelio. Jame likę gal tik du nuolatiniai gyventojai. Važiuoja ten vasaroti.

„Čikagoje, Lemonte, nuo mažens, nuo „Pipirų ratelio“, iki 10 klasės lankiau lituanistinę mokyklą, bet, sakyčiau, kad taip kalbu lietuviškai, nes kasmet čia atskrendu ir turiu progą bendrauti su lietuviais, ypač su pusbroliais. Jie, manau, tikrai mane išmokė, kaip kalbėti lietuviškai, – įsitikinęs Marius. – Dabar per programą „We Connect Lithuania“ pamačius modernią Lietuvą ir kiek čia yra ko veikti, ypač biotechnologijų srityje, traukia vėl sugrįžti. Norėčiau bent porą metų čia padirbėti, pagyventi.“