Naujienos
Vasario 23d. Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke vyko Niujorko Ateitininkų ir Niujorko Profesionalų klubo suorganizuota diskusija "Dviguba Pilietybė ir Konstitucija". Diskusiją vedė Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto docentas, Yale Universiteto visiting fellow ir Ateitininkų Federacijos pirmininkas dr. Vaidotas Vaičaitis, Harvardo Universiteto absolventas advokatas Justinas Jaruševičius bei filmo "Nematomas frontas" kūrėjas režisierius Vincas Sruoginis.
Jūratė Kazickaitė ir Neila Baumilienė atstovavo Kazickų Šeimos fondą šioje diskusijoje. Pilietybės klausimas labai aktualus fondo veikloje, bendradarbiaujant su Lietuva.
Dr. Vaičaitis supažindino su įdomia senovės graikų bei romėnų Konstitucijos istorija, Konstitucijos įvedimu ir pritaikymu Lietuvoje, pristatė šiuolaikinio Lietuvos Konstitucinio Teismo ir tarptautinės teisės poziciją dėl dvigubos pilietybės,
J. Jaruševičius supažindino, kad šiuo metu Lietuvos Konstituciniame Teisme pareigas eina šie teisėjai: http://www.lrkt.lt/lt/struktura/teisejai/teismo-sudetis/604. Trys iš jų pasikeičia kas trejus metus ir taip sudėtis nuosekliai kinta. Šiuo metu šie žmonės yra atsakingi už Konstitucijos aiškinimą, kai kyla tokie klausimai, o jų pozicija dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo nėra palanki Lietuvos diasporai.
J. Jaruševičius tęsė, kad "Nepriklausomai nuo sudėties pokyčių, jau gana ilgą laiką Konstitucija pilietybės klausimu aiškinama gana nuosekliai, kur nurodoma, kad dviguba pilietybė negali būti paplitęs reiškinys, o jos suteikimas visiems išvykstantiems kaip tik ir taptų paplitusi reiškiniu. Skaitant Konstituciją toks aiškinimas neatrodo atitinkantis Konstitucijos raidą. Viduje labai gaila, kad Konstitucijos aiškinimas tokia kryptimi pasisuko – rodos, patys sau šauname į koją. Taip pat matydamas Teismo sprendimų raidą, kai pradėta V. Vaičaičio minėtu Pakso/Borisovo atveju, o užbaigta mano paminėtais labai plačiai siekiančiais atsakymais į 2013 Jos Ekscelencijos klausimus (Prezidentės prašymą Teismui dėl pilietybės išsaugojimo), nelabai ir suprantu, ko siekta tokiais išaiškinimais".
V. Sruoginis pasidalino savo asmenine istorija. Jo senelis, Anicetas Simutis, buvo Lietuvos diplomatas, 1936 m. perkeltas dirbti Lietuvos generalinio konsulato Niujorke sekretoriumi. 1940 m. sovietams uždarius Lietuvos diplomatines atstovybes, A. Simutis nepakluso reikalavimams ir Lietuvos generalinis konsulatas Niujorke tęsė veiklą. Į Lietuvą jis grįžti nebegalėjo, tačiau visą savo gyvenimą skyrė Lietuvai ir Lietuvos piliečiams. V. Sruoginis kartu su seserimi paprašė Lietuvos pilietybės ir ją gavo. Tačiau tik pastatęs filmą "Nematomas frontas" suprato, kad Lietuvos pilietybė jam yra garbės reikalas.
Režisierius taip pat iškėlė aktualų klausimą "Ar Lietuvos pilietybė tiesiogiai susijusi su lietuvių kalba? Ar Lietuvos piliečiai tik tie, kurie kalba švariai lietuviškai? O kitų šalių atstovai, kurie gražiai kalba lietuviškai bei dirba Lietuvos labui, ar verti Lietuvos piliečio vardo?" Daugelis lietuvių, gimusių bei augusių diasporoje ir be galo mylinčių Lietuvą, jaučiasi atstumti Lietuvoje dėl kalbos barjero. O tokie žmonės, kaip švedas Jonas Ohmanas, kuris lietuviškai kalba ne prasčiau už kurį lietuvį ir didelę savo gyvenimo dalį skyręs puoselėjant ir populiarinant lietuvių kalbą ir kultūrą Lietuvoje bei už jos ribų, ar jis vertas vadintis Lietuvos piliečiu?
Susirinkę Pasaulio Lietuviai kėlė pilietybės klausimus, aktualius diasporoje. Kodėl tai vadinama dviguba pilietybe, kai iš tikrųjų vyksta pilietybės atėmimas? Ar Lietuva didžiuojasi, atėmusi pilietybę iš Ž. Ilgausko, kuris garsino Lietuvą pasaulyje krepšiniu ir augina du nuostabius berniukus, įvaikintus iš Lietuvos vaikų namų? Kiekvienas turime savo istoriją, kiek panašią į kaimyno, tačiau kartu ir skirtingą. Tačiau kur gyvenimas nenublokštų, kurią dalią bepaskirtų, ar žmonės, atstovaujantys Lietuvos Konstitucinį Teismą mano, kad Lietuvai šie žmonės nebereikalingi? Kokį palikimą jie paliks Lietuvai, baigę savo kadencijas? Ar galės didžiuotis statistika, kad jų darbo metais buvo atimta tūkstančiai Lietuvos pilietybių?
Lietuvių kilmės ir Lietuvą mylinčių žmonių karta iš kartos dirba Lietuvai, neapmokamai, savanoriškai, pasiaukojančiai, metai iš metų iki šios dienos. Lietuva jau šimtmetį yra diasporinė valstybė, pusė obuolio yra Lietuvoje, kita už jos ribų. Jeigu ne diasporos ir Lietuvos gyventojų bendras darbas, nebūtų nei 1918.02.16 nei 1990.03.11. Tautos priešas yra ne emigrantas, bet tas, kuris priešina žmones vieną prieš kitą - legalias ar nelegaliais būdais.
Nuotraukos A. Grybo ir M. Palubinskas
|