Naujienos
Šiandien, rugpjūčio 15 d., minime 77-ąsias Dr. Juozo ir Aleksandros Kazickų vedybų metines. Vakar šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje žmonės susirinko prisiminti šiuos žmones, beskambant nuostabiai vargonų muzikai, bei sukalbėti už juos maldą. Vakaro metu taip pat buvo skaitomi dr. Juozo Kazicko laiškai jo mylimai žmonai Alytei.
Dvylika Dr. Juozo Kazicko laiškų bus galima rasti parodoje "Visą gyvenimą kartu", kuri kartu keliaus po Lietuvą su "Dr. Juozo P. Kazicko gyvenimo istorija", mininčia jo 100-metį. Artimiausiu metu ją galima bus aplankyti Palangoje. Šiandien Kazickų šeima pristato šią neeilinę parodą ir dalinasi vienu iš šių brangių laiškų.
_____________________
Visą gyvenimą kartu
Dr. J. P. Kazicko (1918-2014) rašytinis palikimas
Švęsdami savo tėvo Juozo P. Kazicko šimtmetį, norime pasidalinti su jumis mažai žmonėms žinomomis jo asmeninėmis savybėmis. Jo palikimas yra didelis ir įvairus. Jis buvo ne tik puikus verslininkas, tačiau ir Lietuvos patriotas, diplomatas, sportininkas, menų globėjas ir technologijų vaidmens laisvos Lietuvos vystymuisi vizionierius. Tačiau svarbiausia, kad jis buvo mylintis ir atsidavęs Aleksandros vyras ir nuostabus tėvas mums, visiems jo penkiems vaikams.
J. P. Kazickas buvo vienas iš lietuviško žurnalo "Į laisvę", leidžiamo JAV, įkūrėjų, redaktorių ir publicistų. Jis rašė straipsnius apie istorines asmenybes, politiką, savo požiūrį į pasaulinę situaciją. Jis kurdavo įkvepiančias kalbas, kurias dažnai buvo kviečiamas sakyti Amerikos lietuvių bendruomenės ir kitų organizacijų renginiuose.
Jis taip pat rašė laiškus. Daug jų.
Tik 2017-aisiais, kai abu mūsų tėvai jau buvo mirę, jų namuose tarp daiktų mes atradome rūpestingai dėžutėse išsaugotų daugiau kaip šimtą laiškų, kuriuos J. P. Kazickas rašė savo žmonai Aleksandrai Kalvėnaitei-Kazickienei (1920-2011). Šie rašytiniai lobiai, intymūs ir asmeniški tekstai, buvo parašyti puikia lietuvių kalba, nors jie jau gyveno Amerikoje, ir rašyti per visą jų gyvenimą nuo 1943 m. iki 2009 m. Didžiąją jų dalį Juozas rašė kelionių po pasaulį verslo reikalais metu. Jis norėjo būti tikras, kad jo žmona ir vaikai jaučia jo buvimą šalia ir žino, jog jis juos myli ir pasiilgsta. (Kai vaikai paaugo, aplankyti tolimų kraštų jis pasiimdavo visą šeimą, o taip pat dovanojo nuostabių kelionių savo žmonai, kad jų metu galėtų leisti laiką tik dviese.)
Šie laiškai yra mūsų tėvo dovana mums, ir manome, jog jie bus dovana ir Jums. Parodoje dalinamės su Jumis dvylikos laiškų ištraukomis kartu su nuostabiomis savo tėvų nuotraukomis. Laiškai rašyti lietuviškai. Nei jų gramatika, nei stilius nėra taisyti. J. P. Kazickas dažnai į Aleksandrą kreipėsi malonybiniu vardu "Pupa". Šioje parodoje pateikiamas ir vertimas į anglų kalbą.
Šiais "brangiais laiškais" J. P. Kazickas reiškė savo ištikimybę ir atsidavimą žmonai, vaikams, giminėms ir lietuviams draugams bei saugojo savo dvasines vertybes, prisiminimus, pastebėjimus, įžvalgas ir apmąstymus. Juose jis dalinosi nuostabiais kelionių po pasaulį atradimais ir gyvenimiškos filosofijos įžvalgomis, o tuo pačiu padėjo savo vaikams ir anūkams atrasti ryšį su savo kilme ir kultūriniu paveldu bei įkvėpė juos tikėjimo, jog svajonės tikrai gali tapti tikrove. Svarbiausia, jog savo laiškuose J. P. Kazickas reiškė padėką Dievui, savo tėvams, o ypač žmonai, su kuria pragyveno 70 metų kartu, kreipdamasis į ją pačia nuoširdžiausia ir poetiškiausia kalba. Šie laiškai yra meilės galios testamentas.
Rašymas jam buvo terapija, suteikusi stiprybės ir paguodos, žinant, kad jis turi šeimą, laukiančią namuose ir jo, ir kiekvienos jo žinutės. Aleksandrai, šie kassavaitiniai, o kartais net kasdieniai laiškai, teikė dvasios ramybę ir paguodą, kol ji laukė jo namuose, besirūpindama vaikais. Gaila, kad nė vienas jos laiškų rašytų jam į keliones neišliko, tačiau esame laimingi turėdami jos dienoraštį, kuriame yra šimtai ranka rašytų puslapių, surištų į knygą, įvilktą į lietuviškų raštų drobę ir papuoštą trispalve juosta. Ji išsaugojo šį dienoraštį per dešimtmečius trukusią jų, kaip pabėgėlių Vokietijoje ir naujakurių Amerikoje, gyvenimo Odisėją
Savo dienoraščio 1955 m. liepos 7 d. įraše Aleksandra teigė: “Vyras mane labai myli. Ir kas puiku, kai jis išvažiuoja tai, kad aš gaunu iš jo nepaprastai gražius laiškus, pilnus meilės, nuoširdumo, įvertinimo ir laimės kartu su manim.”
Mes jaučiamės palaiminti turėdami šiuos laiškus, kupinus mūsų šeimos istorijos, kelionių po pasaulį įspūdžių, dvasinių ir filosofinių pamąstymų kartu su tūkstančiais šeimos nuotraukų. Žodžiai ir fotografijos gracingai pristato Juozo ir Aleksandros asmenybes – mylėjusius vienas kitą visą gyvenimą ir liekančius kartu amžinybėje.
Pagerbdami savo tėvą jo 100 metų jubiliejaus proga ir prisimindami savo mamos meilę ir atsidavimą mūsų šeimai, mes tikimės, kad įkvėpsime Jus džiaugtis gyvenimu, rodyti dėkingumą, fotografuoti, ir kuo dažniau rašyti savo mylimiems žmonėms. Esame tikri, kad pajusite šių ranka rašytų meilės laiškų stebuklą.
Jūratė, Juozas, Mykolas ir Jonas Kazickai
Kazickų šeimos fondas
_____________________
Štai ištrauka iš vieno iš Dr. Juozo Kazicko laiškų, rašytų jo mylimai žmonai 1947-aisiais:
1947 08 08 Niuheivenas, JAV
„(…) Kaip toli grįžta mintys, kada abu susikabinę mes eidavom ilga gatve ir nenorėdavom, kad ji kada nors pasibaigtų – kad ji tęstųsi iki pasaulio galo. Ir vis dar mes susikabinę abu nuo to vakaro degančiais skruostais ir plakančiom širdim einam ta nepasibaigiančia gatve. Ir ji tikrai niekad mums nepasibaigs ir nenuneš Tavęs į vieną pusę, mane į kitą.
Prisimenu, kaip mes sėdėjom ant ežero kranto ir žavėjomės tokiu gražiu vaizdu. (...) O saulė taip gražiai leidosi. Abu susikabinę laimėje ir baisiame džiaugsme. Ir vėl mes sėdim ant vežimo, kuris veža mus jau tris į baisią nežinomybę. Nežinomybę, kuri vėliau taps Amerika. (...)
Kartais šiurpulys nukrato, kai pagalvoju kad ant mūsų kaip ir ant kiekvieno gimusio šiame pasaulyje kabo tas nepakeičiamas likimas. Likimas kuris išdrasko ugnį iš šildančio židinio, išbarsto prisiminimus nešančius pelenus ir tik palieka mažą žiupsnelį dulkių, kurios niekam nei kalba, nei primena tą didžiąją meilę, kuri plakė dviejų širdyse ir sroveno dviejų gyslose! (…)”