Naujienos

Netrukus jos pačios įkuria savo centrinius namus Putnam, Connecticut, o 1943 m. Seselės pradeda organizuoti stovyklą mergaitėms vienuolyno sodyboje. 1969 m. Seselės nuperka 92 akrų stovyklavietę Marlboro, Vermont, kurią remontuoja ir ten perkelia stovyklą iš Connecticut. Nauja stovykla pakrikštyta “Neringos“ vardu, prisimenant mėgstamą Baltijos pajūrio vasarojimo vietą. Po metų pradeda veikti ir stovykla berniukams. Laikui bėgant suorganizuojama ir šeimų stovykla, įvairūs renginiai suaugusiems, toliau nuolat kuriamos naujos programos. Kas vasarą daugiau kaip 500 stovyklautojų džiaugiasi Neringa, kurie atvyksta iš 20+ valstijų, Kanados ir Lietuvos.

Metams bėgant, Seselių skaičiui ir jėgoms mažėjant, savanoriai ir talkininkai paaukoja savo laiką, talentus, materialines gėrybes ir susikuria Neringos bendruomenė/šeima – teikianti palaimą visiems bei įkuriama Neringa, Inc. Šiandien, verčiant naują Neringos istorijos puslapį, švenčiamie tęsdami ilgametę Vasaros Festivalio Putnam'e tradiciją ir atsimindami stovyklą įvariais laikotarpiais.

Asmuo, neatsiejamas nuo Neringos stovyklos istorijos ir jos didžiausias variklis toliau vis dar uoliai besisukdamas, - Seselė Ignė. Pati vaikystėje stovyklavusi Putnamo stovykloje, per daugelį metų kartu su Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Seselėmis jos suteikė smagias, vertingas bei nepamirštamas vasaros patirtis jau virš 25 tūkstančių vaikų, puoselėjančių lietuvybę.

Neringos stovykla taip pat užima brangią vietą ir Jūratės Kazickaitės širdyje. Vaikystėje ji taip pat leido vasaras Putnam'e ir užmezgė draugystę, besitęsiančią visą gyvenimą, su artimiausia stovyklos drauge - Sesele Igne.

Jūratės mama Aleksandra Kazickienė rašė savo dienoraštyje:

1954 m. birželio 28 d., pirmadienis

...Na, o mūsų  pirmagimė, mūsų mieloji Jūratė. Puikiai baigė šeštą skyrių ir vakar išvežėm į Putnam, į mergaičių stovyklą keturiom savaitėm. Tai pirmą kartą išleidom vieną tokiam ilgam laikui. Sukrovėm, supakavom ir išvežėm... Tegul pažysta daugiau lietuvaičių ir pramoksta daugiau lietuviškai. Labai norėjo važiuoti, pažiūrėsim kaip patiks...

1954 m. rugpjūčio 3 d., antradienis

... Šią vasarą buvo Putnam mergaičių stovykloj ir atrodo, jai labai patiko. Na, ir apie ją ten gražūs atsiliepimai... Daug dainų ir eilėraščių išmoko ir, atrodo, lietuvių kalboje labai pasitaisė (laimėjo pirmą vietą iš savo grupės lietuvių kalboj). Vienu žodžiu, kad tos keturios savaitės jai buvo labai naudingos...

Po daugelio metų Jūratė Kazickaitė atsimena save stovyklaujant mergaičių stovykloje Putnam'e:

Keletas metų po to kai atvykome gyventi į JAV 1947-aisiais, įsikūrėme New York'o priemiestyje New Rochelle. Brooklyn ar Queens rajonai, kur buvo nemaža lietuvių bendruomenių buvo tolokai, taigi man retai teko bendrauti su vienmečiais lietuviais. Vienintelė galimybė naudoti gimtąją kalbą man buvo namuose su tėvais.

Kai man buvo 11 ar 12 metų, tėvai nusprendė išsiųsti mane į lietuvišką mergaičių stovyklą Putnam'e, Connecticut valstijoje. Praleidau ten keletą savaičių porą metų iš eilės, taigi mano atsiminimai gan migloti kaip tos ilgos karštos dienos. Tačiau atsimenu man patiko. Mergaitės gražiais lietuviškais vardais Danguolė, Živilė ir Birutė buvo draugiškos, tačiau kadangi daugelis jų pažinojo viena kitą iš anksčiau, kartais jaučiausi vieniša.

Tačiau man labai pasisekė, nes radau Gražiną Marijošiūtę, su kuria tapome geros draugės. Ji buvo visad linksma, smagiai juokdavosi ir niekada nebuvo liūdna kartu. (Dabar ji - Seselė Ignė; aplankėme ją ne kartą Lietuvoje. Myliu ją labai ir žaviuosi jos begaliniais gerais darbais). 

Atsimenu vėliavų pakėlimą ir himno giedojmą rytais, kasdieninius ruošos darbus - mūsų kambarių tvarkymą, kai valgymo laiku pildavome į didžiulius ąsočius raudoną gėrimą Kool Aid, plaudavome indus, juos džiovindavome. Man patiko siuvinėjimo ir audimo pamokos ir labai stengiausi kalbos ir gramatikos pamokų metu. Pamenu lygtai buvo ir koks tai sportas - gal tinklinis?

Retsykiais suplūsdavome į autobusus, kurie mus nuveždavo iki netoliese esamo ežero, kad galėtume atsigaivinti nuo tvankaus karščio. Tačiau drumzliname vandenyje rasdavome tik gausybę bjaurių, kraują siurbiančių dėlių. Būtent tai atsimenu aiškiausiai!

Su nekantrumu laukdavome dienos kai susipažindavome su berniukais, atostogaujančiais stovykloje netoliese. Su jais šokome Lietuvių liaudies šokių piknike sezono uždarymo metu. Džiaugiausi pasipuošusi mamos nacionaliniu kostiumu ir nuostabiai gražia karūna. 

Žvelgiant atgal, esu dėkinga už šią patirtį Putname. Buvo nuostabu girdėti aplinkui gimtąją kalbą ir sužinoti daugiau apie mano šaknis. Labai džiaugiuosi, kad Neringos stovykla ir toliau gyvuoja ir padeda jauniems žmonėms rasti ryšį su protėvių žeme.

Ir noriu padėkoti visoms gerosioms Seselėms, kad išmokė mane dainą "Atskris sakalėlis..." Iki šiol vis dar žinau visus jos žodžius ir su įkvėpimu galiu sudainuoti švenčiant mano brangiąją Lietuvos kultūrą!

Nuotrauka viršuje: Mergaičių stovykla Putnam'e - Jūratė Kazickaitė ir Seselė Ignė viršuje dešinėje

Neringos stovyklos nuotraukos