Naujienos

Jūratė Kazickaitė: Pagaliau turėjau galimybę susipažinti su Arminu Vareika, kuris taip šauniai veda mūsų programą “Krepšinio Galia”.

Antradienio vakarą jis mus nuvežė į Veliučionis, kur įkurtas jaunuolių socializacijos centras paaugliams nusikaltėliams. Šie 16-18 metų vaikinai, įvykdė menkus nusikaltimus, už kuriuos praleidžia iki 9 mėnesių šiame centre. Patalpose galima apgyvendinti 25 vaikinus ir jos buvo beveik pilnai užpildytos.

2016-ųjų spalį Arminas kartu su savanoriu treneriu pradėjo centre vesti krepšinio treniruotes vakarais du kartus per savaitę. Tai pasidarė labai populiaru.

Virš valandos vaikinai bėgiojo, dalyvavo estafetėse, varinėjo kamuolį ir mėtė į krepšį. (Mačiau keletą gerų tritaškių!)

O po to atėjo laikas tikrajam “Krepšinio Galios” tikslui ir jėgai... galimybei jaunuoliams pabūti su teigiamu vyrišku pavyzdžiu ir įgyti kiek gyvenimo įgūdžių. Dauguma vaikinų, patenkančių į centrą, atvyksta iš nestabilių šeimų ir neturi nieko, kas galėtų jiems patarti ar jais tinkamai pasirūpinti.

Arminas paprašė manęs su jais pakalbėti. Trumpai pasakiau, kad yra nesvarbu kodėl jie atsidūrė centre ar kas nutiko jų praeityje, tačiau iš čia išvykstant, jie turi nuostabią galimybę pradėti iš naujo ir kurti savo gyvenimus. Paklausiau kokios jų svajones, ką jie tikisi daryti ateityje.

Iš pradžių jie neatrodė linkę kalbėti, tačiau vienas vaikinas atsivėrė, kad norėtų įsigyti kiek žemės ir būti ūkininku. Kitas pasakė, kad norėtų dirbti kompiuteriu. Trečias pasidalino, kad pabaigs mokyklą ir bandys dirbti mechaniku.

Aš papasakojau apie mūsų mylimo Tėvelio požiūrį į gyvenimą: niekas nėra neįmanoma. Reikia tikėti savimi. Niekada neapleisti siekiamų svajonių. Jūsų gyvenimas turi vertę. Neklausykite neigiamai nusiteikusių žmonių.

Arminas pratęsė keletu minčių, motivuojančių vaikinus. Stebėjau kaip atidžiai jie jo klausė, kai jis rūpestingai, ramiu balsu kalbėjo apie pasiryžimo pakeisti savo gyvenimą svarbą.

Apskritai, buvau sužavėta jo pasišventimu šiems vaikinams ir programai. Jis taip pat atsivėrė, kad “Krepšinio Galia” yra be galo svarbi jo pačio gyvenime ir tai padėjo jam atrasti savo vertę. Visa tai yra žymiai daugiau nei krepšinio trenerio darbas.

Aleksandra Altman: Kai lankiausi vaikinų socializacijos centre, iš karto pamačiau, kad Krepšinio Galia ir jos treneriai yra labai svarbūs šiems vaikinams. Atvykus, jie iškart pribėgo prie Armino ir Edvino, sveikindamiesi sumušdami delnais ar kumščiais. Nors iš pradžių buvo kiek nedrąsūs, bet, pradėjus dalintis svajonėmis, tapo akivaizdu, kad jaunuoliams buvo smagu, kad kažkas jų klausosi.

Manau, kad tai yra viena iš pagrindinių Krepšinio Galios stiprybių, nes visi vaikai turi tikėti, kad jų balsai yra svarbūs, kad kažkam jie rūpi – nesvarbu iš kur jie, kokia jų praeitis. Jaučiau kiek galimybių spurda šiame kambaryje, siekiančių žymiai toliau nei krepšinio įgūdžiai ir jaučiausi dėkinga už suteiktą garbę susipažinti su šiais vaikinais ir jų pasišventusiais treneriais. Treniruotės bei pokalbio pabaigoje vaikinai spaudė mums rankas ir dėkojo, kad atvykome. Vienas jų net atsidėkojo apsikabinimu!

Jūratė Kazickaitė: KETVIRTADIENIS: Kai pirmą kartą išgirdau, kad Lietuva įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius iš Sirijos, Irako, Eritrėjos bei kitų šalių, žinojau, kad labai noriu susitikti su šiomis šeimomis. Pirmieji pabėgėliai atvyko 2015-ųjų gruodį, tačiau tik paskutinės kelionės Lietuvoje metu, besilankant jų centre netoliese Kauno, turėjau progą artimiau susipažinti su pabėgėlių programa.

Susitikome su Pabėgėlių priėmimo centro direktoriumi Robertu Mikulėnu, kuris papasakojo apie programą. Tuo metu, 78 pabėgėliai buvo apgyvendinti dideliame pastate, nors anksčiau čia gyveno 170. Kiekvienai šeimai buvo parūpinti drabužiai, patalynė, indai bei kiti reikmenys ir skirta nedidelė pinigų suma kas mėnesį (iki 489 eurų priklausomai nuo grupės dydžio) maistui bei kitoms būtiniausioms priemonėms.

Centre pabėgėliai praleidžia tris mėnesius, tada turi nuspręsti ar išvykti ar pasilikti ir būti integruotiems į vietines savivaldybes šalyje. (Būnant Lietuvoje, jie turi teisę keliauti į kitas Europos Sąjungos šalis.) Tuo metu, kai pabėgėliai gyvena centre, jie privalo mokytis lietuvių kalbos.

“Labas rytas” tarė Mahmoud šypsodamasis plačia šypsena. Jis atvyko vos prieš dvi savaites iš Graikijos per Turkiją, palikęs namus Aleppo, Sirijoje sausį. Susėdę šnekėjomės erdviame kambaryje, kuriame apgyvendinta jo šeima: keturi vaikai 7-ių, 5-ių, 3-ių metų, 13-os mėnesių bei naujagimė mergaitė. Vienintelis arabų kalba kalbantis žmogus Lietuvoje Ibrahim Hicham, libanietis, atvykęs studijuoti prieš 20 metų ir pasilikęs Lietuvoje, vertėjavo.

“Turėjome palikti Siriją dėl bombardavimo. Rizikavome, bandydami bėgti į Graikiją. Kai kurie žmonės galvojo, kad mes išprotėję. Turėjome pririšti vaikus prie laivo. Jūra labai siūbavo. Du iš vaikų serga astma ir atvykus į Lesbos, turėjome vykti tiesiai į ligoninę. Sąlygos ten buvo baisios. Žmonės, turintys pinigų, galėjo keliauti į Vokietiją, bet mes pinigų neturėjome. Gavome sąrašą, kuriame buvo išvardytos 25 šalys, iš kurių turėjome išsirinkti”. Mahmoud vardijo pasirinkimus: Airija, Švedija, Prancūzija, Šveicarija, Liuksemburgas, Vokietija....

“Tada mums buvo pasakyta, kad vyksime į Lietuvą. Mano žmona tris dienas verkė. Kodėl ten? Niekada net negirdėjome apie Lietuvą”.

Mahmoud sakė turintis giminių Vokietijoje, bet jei atsisakys važiuoti į Lietuvą, liks čia benamis. Visiškoje nevilty jis net paklausė ar galėtų važiuoti atgal į Siriją. jam buvo atsakyta, kad ne.

Tačiau Mahmoud stengėsi rasti geriausią išeitį iš situacijos ir greitai pridūrė, kad centre su jo šeima labai gražiai elgiamasi. Jis labai norėtų gauti butą šeimai ir rasti darbą, tačiau nerimavo dėl ekonominės padėties Lietuvoje. Sirijoje jis turėjo nedidelę parduotuvėlę.

“Tik keletas pabėgėlių nori pasilikti čia,” pripažino Mikulėnas. “Jie nemato čia jokių darbo perspektyvų. Visi nori vykti į kitas Europos šalis, tačiau nerimauja kas bus kai išvyks”. 

Besifotografuojant, Mahmoud pridūrė, kad norėtų padėkoti Lietuvos žmonėms bei valdžiai. “Čia jaučiamės labai saugiai,” jis tarė. Žmona net nusišypsojo.

Aleksandra Altman: Esu labai dėkinga už suteiktą privilegiją susipažinti su keletu šeimų pabėgėlių centre. Buvau sužavėta jų akių šiluma ir šypsenomis bei jų maloniu priėmimu – netgi vaišinomės tradiciniu sirijietišku užkandžiu beapžiūrint centrą. Net neįsivaizduoju kaip baugu būt siunčiamam į nežinomą šalį – ypač jei net nenori ten važiuoti. Manau šie mieli ir atsparūs sunkumams žmonės būtų didelis įnašas Letuvai jei jie nuspręstų likti ir įsikurti čia. Esu labai dėkinga, kad jie pasidalino savo istorijomis su mumis.

Jūratė Kazickaitė: Tą popietę važiavome į Kauno Technologijos Universitetą (KTU) susitikti su keturiais Dr. Juozo Kazicko stipendijų gavėjais. KTU visada suorganizuoja šias mažytes stipendijų įteikimo ceremonijas kai lankausi Lietuvoje.

Kaip visad, buvau maloniai nustebinta šių jaunų žmonių gabumais. Iš pagarbos Alexandrai jie angliškai pasakojo apie jų mokslus ir ateities siekimus. Viena studentė, baigusi chemijos inžinieriją, bandė išvystyti naują mineralą. Povilas Pečiukonis studijavo konstrukcijų inžinieriją ir darbą viešų erdvių renovacijose. Jis paminėjo, kad panaudos gautą stipendiją įsigyti naują kompiuterį.

Ceremonijos metu priminiau studentams, kad jie geriausi ir gabiausi ir vienintelė viltis Lietuvos ateičiai. Per daug jaunų žmonių išvažiuoja iš Lietuvos ir gyvena kitose Europos šalyse.

Visada džiaugiuosi gaudama progą praleisti laiką su JPK stipendininkais. Jie būtent atstovauja mūsų Tėvynės ateitį ir mūsų a.a. Tėvelis labai jais didžiuotųsi.

Aleksandra Altman: Kelionės pabaigoje buvo labai smagu ir įdomu susipažinti su Dr. Juozo Kazicko stipendininkais Kaune. Šie draugiški, mandagūs studentai šauniai kalbėjo angliškai. Buvo malonu susipažinti su jų įvairiais projektais bei studijų sritimis ir džiaugiausi jų padrąsinančiu noru likti Lietuvoje, kad jų žinios pagelbėtų jų mylimai šaliai.

Buvo ypatingai malonu pabuvoti Lietuvoje su mama. Nors lankiausi šioje šalyje ir anksčiau, niekada neturėjau galimybės ten likti  ilgiau ir susipažinti su tiek įdomių žmonių. Labai didžiuojuosi Šeimos fondo darbu ir dėkoju visiems, kurie mus taip šiltai priėmė.