Naujienos

„Turėjau daug privilegijų ir lengvą gyvenimą, tačiau dabar daug ką daryčiau kitaip, kad įgaučiau įvairesnės patirties“, – portalui LRT.lt sako garsi JAV lietuvė, Kazickų šeimos atžala Jūratė Kazickaitė. Kaip teigia ji, lietuviai vis dar per daug kuklūs – vietoje to reikėtų reklamuoti šalį, turinčią kuo pasigirti: „Čia saugu, gražu, įdomu, savita. Mažai kas nori vykti į pavojingas šalis, o Lietuva saugi! Be to, ji kitokia nei Vakarų Europos valstybės.“

Jūratė Kazickaitė – lietuvių kilmės JAV verslininkė ir filantropė. J. Kazickaitė yra dirbusi leidiniuose „Time“, „Newsweek“, „Paris–Match“, „Mademoiselle“, agentūroje „Associated Press“ ir laikraštyje „The Washington Star“.

J. Kazickaitės tėvas Juozas Kazickas (garsus ekonomistas ir filantropas) 1998 m. Niujorke įkūrė Kazickų šeimos fondą, nuo 1999 m. veikiantį ir Lietuvoje. Dabar jam vadovauja J. Kazickaitė, šis fondas remia švietimo programas, kultūros, sveikatos apsaugos, religines ar labdaros organizacijas.

– Ar dažnai atvykstate į Lietuvą? Kai čia grįžtate, kokia būna jūsų veikla?

– Esu Kazickų šeimos fondo prezidentė, vadovauju jam kartu su savo broliais. Siekiu į Lietuvą grįžti 2–3 kartus per metus, tik būnu čia trumpai, vos kelias dienas, o mano darbotvarkė tomis dienomis labai įtempta – kalbos, susirinkimai, projektų apžiūra... Tačiau man labai linksma ir gera atvykti į Lietuvą. Kazickų šeimos rezidenciją pastatė mano tėtis, taigi turiu gražių ir laimingų prisiminimų, susijusių su šiais namais.

– Kai grįžtate į Lietuvą, kokių pokyčių pastebite?

– Žinoma, Vilnius tik gražėja ir gražėja, čia visuomet vis linksmiau – gėlės, nauji viešbučiai, parduotuvės! Regis, net energija čia keičiasi, gėrėja.  Gaila, kad neturiu laiko pasivažinėti po visą Lietuvą. Mano tėvų šaknys – Panevėžio, Pasvalio vietovėse. Ten glūdi mano šeimos istorija, ten palaidoti seneliai, todėl stengiuosi aplankyti tas vietoves bent kartą per metus.

Žinoma, kelionės iš JAV į Lietuvą ir atgal – ilgos ir nelengvos, bet čia jėgų man suteikia komanda, kurią turiu. Kaip sakiau, darbotvarkė visada labai sustyguota, tačiau toks aktyvumas man suteikia tik dar daugiau entuziazmo.

– Deja, čia labai svarbus finansinis aspektas – kol kas tai nemotyvuoja grįžti į Lietuvą. Kaip tuomet sugrąžinti žmones atgal?

– Taip, tai valdžios atsakomybė – jie turi gerinti sąlygas, įsidarbinimo galimybes ir visaip stiprinti ekonomiką. Taip pat reikia kuo labiau puoselėti patriotizmą ir pasididžiavimą Lietuva. Reikia aktyvios ir patrauklios kampanijos Lietuviai, kuri trauktų tiek užsienio investuotojus, tiek pačius emigravusius lietuvius sugrįžti.

– Gal tos stiprios reklaminės kampanijos nėra, nes nemokame išgirti Lietuvos? Čia vėl galime kalbėti apie jūsų jau minėtą lietuvių kuklumą.

– Taip, šiuo atveju kuklintis tikrai nereikia. Lietuviai gali didžiuotos nuostabia gamta, kultūra, istorija. Dar noriu akcentuoti vieną dalyką – šiais metais, sausio mėnesį, Niujorke vyko tarptautinė turizmo paroda, į kurią atvyko daugybės šalių atstovai – jie reklamavo savo valstybes, rodė nuotraukas, vaizdo įrašus, vaišino tradiciniu maistu. Kodėl tarp dalyvių nebuvo Lietuvos? Juk negalima prarasti tokios galimybės!

Kartą aukcione apmokėjau kelionę į Lietuvą vienai JAV gyvenančiai moteriai, taip ji gavo progą čia apsilankyti su drauge. Grįžusi į JAV ta moteris man pasakojo įspūdžius – ji negalėjusi patikėti, kad Lietuvoje taip įdomu. Vėl grįžtu prie to – reikia reklamuoti Lietuvą, nes čia saugu, gražu, įdomu, savita. Mažai kas nori šiuo metu vykti į pavojingas šalis, o Lietuva saugi! Be to, ji kitokia nei Vakarų Europos valstybės – Prancūzija, Vokietija... Lietuva turi tiek daug pasiūlyti!

– Jūrate, kokios žmogiškosios vertybės jums svarbiausios?

– Pačios svarbiausios vertybės išryškėja, kai pradedi galvoti, kodėl esi čia, dėl ko gyveni. Jėzus sakė, kad reikia mylėti kitą taip, kaip save patį. Man tai labai svarbu – kiekvienas žmogus turi būti mylimas ir gerbiamas. Didelė vertybė yra tai, kad nesame vieni šiame pasaulyje. Mes visi – didelė bendruomenė, todėl turime ir su tuo susijusių atsakomybių.

Mano šeimai labai pasisekė, patyrėme daug Dievo dovanų. Todėl dabar man nėra nieko džiaugsmingesnio nei turėti Kazickų šeimos fondą ir taip padėti kitiems, kuriems tos pagalbos ir paramos taip reikia. 

– Jūrate, turbūt neklysiu sakydama, kad jūs puikiai pažįstate dvi tautas – lietuvius ir amerikiečius. Kalbant apie lietuvius, ką išskirtumėte kaip mūsų stiprybę, o ką – kaip silpnumą?

– Lietuviai yra per daug kuklūs. Dėl to kaltinu tuos ilgus okupacijos dešimtmečius. Lietuvos žmonės kuklūs ir nelinkę rizikuoti, bet turiu pasakyti, kad jaunoji karta mane labai įkvepia. Jaunimas turi svajonių ir pasiryžę jų siekti, jie nori mokytis ir dirbti, viltingai žiūri į ateitį ir viską mato kitaip. Jaunieji lietuviai smalsūs, nes jiems atsivėrė vartai į pasaulį. Be to, matau, kad jaunimas labai protingas ir gražus, dėl to turime juos visaip skatinti. Dedu visas viltis į jaunąją kartą.

Pripažinsiu, mane labai liūdina tai, kad Lietuvoje mažėja gyventojų, taip pat matomas vadinamasis protų nutekėjimas. Labai gerai, kad lietuviai vyksta mokytis ir praktikuotis į užsienį, tačiau būtų nuostabu, jei jie grįžtų ir savo talentą skleistų gimtinėje.

– Džiaugiatės galinti padėti kitiems ir vertinate tai, kokį gyvenimą turite pati. Tačiau kaip šviesų požiūrį išlaikyti tiems, kuriems pasisekė mažiau?

– Remdamasi savo patirtimi galiu pasakyti, kad mano šeimoje labai svarbi buvo religija ir tikėjimas, kad Dievas tave myli ir saugo, suteikia visus tuos gerus dalykus. Žinau, kad kartais mes nesuprantame, kodėl gyvenime vyksta vienoks ar kitoks dalykas, taip pat nesuprantame kitų žmonių. Todėl reikia turėti empatijos, stiprinti šį jausmą. 

Jei matome, kad koks nors žmogus serga depresija, turime nekamantinėti jį, o atjausti ir žiūrėti atlaidžiau, juk tai rimta. Jei kieno nors mama alkoholikė, reikia ne smerkti ir teisti, o pagalvoti – kas jos gyvenime nutiko, kad ji tokia liūdna ir griebiasi kvaišalų? Reikia pabandyti įsijausti į kitus žmones. Aišku, tai reikalauja vidinės stiprybės. Aš saviškę gaunu iš tikėjimo, iš Dievo.

Manau, kad visi turime susimąstyti, kodėl esame šiame pasaulyje. Anksčiau vis galvodavau – kodėl aš gyvenu ne Afrikoje? Kodėl aš ne Sirijos pabėgėlė? Kodėl Dievas suteikė man tokius tėvus, kaip Juozas ir Aleksandra? Kodėl pasirinko, kad gimčiau Lietuvoje ir vėliau atsidurčiau Amerikoje? Nuo tokių klausimų galima išprotėti... Tačiau galvodamas apie tai supranti, kad viskam yra priežastis. Dabar suprantu savo gyvenimo kelionę, visą tą odisėją. Mano tėvelis buvo visiškas optimistas, o tai man padarė didelę įtaką. Išmokau, kad gyvenimas yra dovana. Žinote, juk galėjote taip ir likti negimęs, todėl reikia džiaugtis.

– Esate žinoma dėl daugybės labdaros projektų, kaip garsi filantropė. Gal veikti skatina ir palaiko tas paveldėtas optimizmas, gyvenimo vertinimas?

– Čia tikrai svarbi mano šeimos perduota žinutė. Ir labai norėčiau, kad žmonės suprastų, kiek laimės suteikia gero darymas kitiems. Tyrimai ir neuromokslai rodo, kad kai padarai kažką gero, tavo smegenys tarsi nušvinta, užplūsta malonus jausmas. Norėčiau ir kitiems siųsti šią žinutę – kai darai gera, gerai ir jautiesi.

JAV vienu metu buvo labai populiari knyga, kuri angliškai vadinasi „Random Acts of Kindness“. Knygos žinutė buvo skatinimas padaryti kažką gero kitiems slapta – kad kiti žmonės nesužinotų, jog tu taip pasielgei.

Tai galima pritaikyti daugeliui gyvenimo situacijų, kad ir mašinų stovėjimo aikštelėje – įmesti monetą ir sumokėti už papildomą valandą pamačius, kad kurios nors mašinos stovėjimo laikas aikštelėje besibaigia. Tiesa, nežinau, ar Lietuvoje toks būdas įmanomas. Esmė paprasta – smagu daryti gera, smagu netikėtai nudžiuginti kitus, suorganizuoti netikėtą siurprizą. 

– Jūrate, kalbate labai pozityviai, o ar jūsų gyvenime buvo krizių? Ar pasitaikė akimirkų, kai jautėte beprasmybę ir norėjote mesti savo veiklą?

– Žinoma, bet noriu pabrėžti, kad čia padeda suvokimas, kad visuomet reikia pradėti nuo mažų dalykų. Net jei apima mintys – ak, o koks skirtumas, kokį pokytį daro mano veiksmai... Holokaustą išgyvenęs mąstytojas ir humanistas Viktoras Franklis sakė – jei per gyvenimą išgelbsti bent vieną žmogų, tavo gyvenimas tampa vertingas.

Tiesa, milijonieriai gali aukoti kitiems didžiausias sumas, tačiau lygiai taip pat vertinga paaukoti ir vieną eurą prašančiam išmaldos prie bažnyčios. Reikia patikėti, kad kiekvienas geras veiksmas atneša teigiamą atoveiksmį.

– Kokios problemos, vyraujančios pasaulyje, jus labiausiai liūdina?

– Viena labiausiais mane skaudinančių problemų – diskriminacija. Tai ir viena iš Lietuvos problemų, nes ši šalis vis dar labai homogeniška. Tolerancijos daugėja, bet kartais vis dar kreivai žiūrima į juodaodį ar savo tradicinius drabužius dėvintį musulmoną.

Šią bėdą matau ir JAV, ypač dabar, kai prezidento pareigas eina Donaldas Trumpas. Dalis žmonių visuomet slapta turėjo piktų minčių homoseksualams, žydams, moterims, bet dabar jie tai išsako vis drąsiau, prezidentas drąsina juo kalbėti ir išsakyti šį negatyvų blogą požiūrį. Tai labai labai skaudu.

Dar kartą kartoju, kad turime mokytis empatijos. Turime kalbėtis vieni su kitais ir klausti – kaip tu jautiesi, ką išgyveni? Labai skaudu, kai vieni kitiems esame plėšrūnai.

– Kaip manote, kur tos netolerancijos šaknys?

– Tai edukacijos ir šeimos reikalas. Mane tai visuomet domino, pavyzdžiui, iš kur atsiranda tokios grupuotės, kaip neonaciai? Esmė, kad žmogus savo šeimoje ir namuose girdi daugybę dalykų. Tokie žmonės auga, susiranda panašiai mąstančių draugų, jie tarsi suburia neapykantos grupę, kur gali puoselėti savo netoleranciją.

– Drįsčiau sakyti, kad daugeliui moterų jūs esate pavyzdys. Kokią žinutę norėtumėte perduoti joms?

– Žinote, aš visuomet buvau feministė, net kai dar nežinojau šio žodžio. Pamenu, tėtis man nuolat kartodavo – tu gali būti kuo tik nori. Šeimoje gavau požiūrį, kad moteris turi būti finansiškai nepriklausoma, nes tuomet nereiks vyro, galinčio ją išlaikyti. Tik tokiu atveju moteris galės tuoktis iš meilės ir dėl tikrųjų vertybių.

Moterys turi tikėti ir pasitikėti savimi. Taip pat – puoselėti moterų bendrystę. Moterys, kai yra kartu, tampa jėga. Būdamos kartu jos tapo girdimos.

Žinoma, daugybė moterų visame pasaulyje patiria nelygybę, pavyzdžiui, namuose turi daugiau darbo ir pareigų nei vyrai, taip pat privalo rūpintis vaikais ir pan. Čia turi įsivyrauti lygybė, balansas. Džiugu, kad jau ir Lietuvoje vyrai gali išeiti tėvystės atostogų. Nėra jokio pasiteisinimo – vyrai lygiai taip pat geba pakeisti sauskelnes. Norėčiau, kad vyrautų balansas, nes moterims reikia vyrų taip pat, kaip vyrams reikia moterų.

– Kuo labiausiai didžiuojatės gyvenime, o dėl ko – gailitės?

– Žinote, jaunystėje iššvaisčiau labai daug laiko ir dėl to gailiuosi. Labai ilgai tiesiog mėgavausi gyvenimu, keliavau ir pan., bet nieko nedaviau pasauliui. Jei dabar galėčiau viską pakartoti, gerokai anksčiau pradėčiau dirbti ir išbandyčiau skirtingas profesijas – taip suprasčiau, ką reiškia dirbti stovimą darbą, kęsti nurodinėjimus, kitų žmonių kaprizus ir pan. Turėjau daug privilegijų ir lengvą gyvenimą. Tačiau jei būčiau gavusi įvairesnės patirties, dabar jausčiau dar daugiau empatijos kitiems.

O tai, kuo didžiuojuosi, yra mano trys nuostabūs vaikai ir vyras. Turiu progą savo vaikams priminti, kas gyvenime yra svarbu ir ką reikia daryti.