Naujienos

Adolphe Bernotas (AP) - 

straipsnio originalas anglų kalba

Parašiau šios Kalėdinės istorijos versiją kątik išėjus iš AP į pensiją. Laikas nuo laiko ją kiek papildau ir metams einant į pabaigą švenčių metu vis pasidalinu su naujais draugais. Neruošiau aprašytos šventės patiekalų jau 30 metų. Dalyvavimas lietuvių bendruomenių šiek tiek paprastesnėse Kūčių vakaronėse pakeitė mano itin daug darbo rekalaujančią namų gamybos šios šventės versiją.

Linksmoji Kūčių vakaro (senovinės lietuvių žiemos saulėgrįžos šventė) dalis būdavo atspėti kurie mano svečiai galvoja kada gi jie galės palikti mano Kūčių stalą ir lėkti tiesiai į McDonald’s.

Niekada dėl to neįsižeidžiau. Mėsą ir bulves mėgstantiems amerikiečiams, mano burokų, kiaušinių ir silkės salotos bei spanguolių pudingas užsigeriant violetiniai pilku pienu, pagamintu iš trintų aguonų sėklų, nelabai primena Kalėdų išvakarių puotą.

Tačiau man tai padeda pajusti gilesnį ryšį kas gi aš esu – vienas iš maždaug 5 milijonų žmonių, išsibarsčiusių po visą pasaulį, kurie kalba ta pačia kalba, kilusia iš tos mažos tautos, kur okupacijų amžiai nesužlugdė šių žmonių identiteto.

Ir kai mano svečiai pagaliau išdrįsta paragauti šių patiekalų, dažnai sutinka, kad jie gan skanūs.

Keletas svečių vis dėlto įveikė pasibjaurėjimą aguonpieniu. Ši grupė dabar jau prašo dar įpilti šio putojančio, saldaus, migdolų ir aguonų skonio gėrimo.

Kadangi Kūčių vakarienė reikalauja itin daug darbo, aš jos nebegaminu jau daugelį metų. Seniau pasiimdavau tą savaitę prieš Kalėdas atostogų vien tam, kad galėčiau pagaminti Kūčių patiekalus.

Dažniausiai tai reikšdavo, kad reikia nuvažiuoti arba iki Bostono, arba Niujorko įsigyti tinkamos silkės ir rūkytos žuvies. Taipogi grįždavau į mano Naujojo Pasaulio namus, Amerikos lietuvių bendruomenę Waterbury, Connecticut’o valstijoje nusipirkti geriausios lietuviškos ruginės duonos.

(Paskutinį kartą dalyvavau Kūčių vakaronėje prieš Covid laikus prieš du metus Amerikos lietuvių klube St. Petersburg’e, Floridoje).

Kūčios pradėtos minėti maždaug prieš 2800 metų prieš Kristų, kai lietuviai apsigyveno prie Baltijos jūros. Jie švęsdavo Saulę žiemos dienom trumpėjant. Tai buvo visus buriantis ritualas, įtraukiantis ir žmones, ir gyvūnus, ir augalus, ir sielas, ir Dievus.

Tačiau didžiausią įtaką šiandien švenčiamoms Kūčioms turėjo krikščionybė. Lietuva, kuri yra geografinis Europos vidurys, buvo pati paskutinė šalis kontinente pakrikštyta 1386 m.

Romos katalikų bažnyčia šiek tiek pakoregavo pagonišką šviesos šventę ir ji tapo Kalėdomis. Prieš krikščionybę per Kūčias buvo reikalaujama valgyti 9 patiekalus, atspindint 9 dienų savaitę pagal mėnulio kalendorių. Įvedus krikščionybę, pateikiama 12 patiekalų, simbolizuojančių 12 apaštalų.

Ir nors senovės lietuviai įtraukdavo mėsą ir iškilmių midų į šventinį meniu, krikščionybės laikais šios šventės metu privaloma laikytis pasniko, nevalgyti mėsos ar net pieno (aguonpienis pakeitė pieną).

Aplinka taip pat labai svarbi. Kambarys, kuriamo valgoma turi būti kiek įmanoma labiau apšviestas. Šiaudai ir kryžius, simbolizuojantys  padedama ant stalo po staltiese, simbolizuojant prakartėlę, kur gimė Jėzus.

Ant stalo paliekama tuščia lėkštė su įrankiais tiems, kurie iškeliavo iš šio pasaulio tais metais, svetimiems ar tiems, kurie negalėjo būti namie šventės metu. Ši diena skirta susikaupimui ir bendravimui su šeima. “Aš” vengiama, “mes” skatinama. 

Pradedama valgyti danguje suspindus pirmąjai žvaigždei. Sukalbama malda, dalijamasi bažnyčioje palaimintu Kalėdaičiu ir visi šeimos nariai linki vieni kitiems laimės. Aš visada linkėdavau tėvynei laisvės, kurią Lietuva atgavo žlugus Sovietų sąjungai.

Svarbiausias vakaro patiekalas – kūčia, grūdų košė su žirniais, pupelėm, riešutais, aguonų ir kanapių sėklom, sumaišyta su medumi pasaldintu vandeniu. Visi žmonės sėdintys už stalo bei namuose ar tvarte esantys gyvūnai privalo paragauti šio patiekalo.

Tarp kitko, visi privalo paragauti visko. Pagal tradiciją tie, kurie neparagaus nors vieno Kūčių patiekalo, neišgyvens iki kitų Kalėdų.

Žuvų, ypač silkės įvairovė, rūkyta, kepta ar marinuota, užima pagrindinę 12 patiekalų dalį.

Priklausomai nuo regijono, galima rasti ir kitų ivairių patiekalų kaip kad grybų koldūnai, morkos, riešutai, medus, obuoliai, kopūstai su žirniais, pupelėmis, svogūnų, burokų sriubos bei salotos, bulvės pagardintos kanapių ir linų sėklų druska, avižų pudingas ir mano pats mėgstamiausias spanguolių pudingas.

Pavalgius, visi patiekalai paliekami ant stalo iki ryto, kad protėvių sielos ir Dievai galėtų irgi pasivaišinti. Taipogi liepsna židinyje visą nakti privalo degti.

Daugelį metų kartų su seserimis sėsdavome prie Kūčių stalo. Vaikystėje ginčydavomės ar tikrai pagal senovės papročius vidurnaktį gyvūnai kalba žmonių kalba, kaip kad tėvai pasakodavo. Tačiau buvome per jauni išlaukti iki vidurnakčio tai sužinoti.