Naujienos

Mišias aukojo T. Antanas Saulaitis, giedojo Irena Milkevičiūtė (sopranas), Eglė Stundžiaitė (sopranas), VKC Lietuvos Radijo ir Televizijos Vaikų Choras, vadovė ir dirigentė Regina Maleckaitė.

Po mišių, koncerto, skirto Dr. Juozo Kazicko atminimui ir 100-sioms gimimo metinėms pagerbti, metu giedojo Vytautas Juozapaitis (baritonas), Eglė Juozapaitienė (sopranas), „Ąžuolų Klubo“ vyrų choras, vadovas ir dirigentas Povilas Gylys, vargonavo Leopoldas Digrys, Renata Marcinkutė Lesieur. Skambėjo ištraukos iš autobiografinės knygos „Vilties kelias“ (medžiaga iš LRT archyvo, skaitomos Dr. Juozo Kazicko).

“Jūs esate mano garbingiausi svečiai. Ačiū, kad šiandien atėjote, ” – Dr. Juozas P. Kazickas būtų pasakęs visiems mums čia susirinkusiems, reikšdamas patį nuoširdžiausią dėkingumą. Jis būtų skubėjęs prieiti ir pasisveikinti, žiūrėdamas tiesiai į akis, būtų spaudęs ranką ir kreipęsis į kiekvieną iš mūsų vardu ar prisistatęs tiems, kurių niekada nebuvo sutikęs, kad asmeniškai susipažintų.

Kukli vaikystė, visą gyvenimą lydėjusių istorinių įvykių verpetai bei kelionių po platų pasaulį patirtys leido Juozui Kazickui suprasti, kad Dievas, gyvenimas ar žmonės jam nebuvo nieko skolingi. Visa tai, ką jis turėjo, buvo ne kas kita, kaip gyvenimo dovanos, paskolos iš Dievo – jo žmona Aleksandra, penki vaikai ir vienuolika anūkų, gera sveikata ir laisvė, draugai visame pasaulyje, nesuskaičiuojamos galimybės dirbti ir daryti gera. Už jas jis buvo dėkingas, jas brangino ir puoselėjo.

Laimės pojūtis ir sėkmė buvo paslaptingai susiję su dėkingumu, ir jis buvo Juozo Kazicko kasdienybės dalis. Jis puikiai perprato dėkingumo magiškas galias, jas įvaldė ir tikslingai naudojo. Padėka tapo įpročiu. Ranka rašytos atvirutės svečiams ir draugams, laiškai žmonai su išsamiu dėmesingumu ir pagyrimu už jos charakterio ypatybes, ypač už atsidavimą vaikams; pakvietimai tarptautiniams verslo partneriams ir jų šeimoms praleisti laiką su jo šeima; linksmos šventės, skirtos žmonių santykių sušildymui, kad jie taptų neatskiriami net tada, kai jo ir žmonos jau nebebus; trumpi  pietūs ir ilgos puotos, mažos dovanos ir didelės piniginės aukos – visa tai buvo įvairios dėkingumo išraiškos, kurio magija visada suveikdavo jo laimės ir sėkmės vardan.

 “Dėkoju Dievuliui” prasidėdavo maisto palaiminimas ir padėka tiems, su kuriais juo buvo dalinamasi, už tai, kad jie buvo šalia. Ir stebuklingai kasdieniškas valgis, atrodė, tapdavo skaniausia puota, susitikimas  - švente, kątik sutiktas žmogus - draugu. Jis išmoko valdyti šį ypatingą traukos dėsnį ir visą gyvenimą skynė dėkingumo galių vaisius.

Mes švenčiame Juozo Petro Kazicko, gimusio 1918 m. balandžio 16 d., 100 metų Jubiliejų, pagerbdami jo atminimą. Jis pragyveno nepaprasto žmogaus gyvenimą, kurio būtų užtekę dešimčiai paprastų žmonių. Jis buvo gerai žinomas kaip šeimos žmogus, ištikimas vyras ir atsidavęs tėvas, intelektualas, verslininkas, patriotas ir filantropas. Tačiau taip pat Juozas Kazickas buvo ir rašytojas, palikęs archyvą puikių laiškų savo žmonai Aleksandrai, ilgas ir įkvepiančias kalbas bei nuomonę reiškiančius straipsnius JAV lietuviškoje spaudoje. Jis buvo aistringas meno mylėtojas ir Lietuvos menininkų V. Kašubos, V. Kasiulio, V. K. Jonyno, V.Vildžiūno rėmėjas, o taip pat atsidavęs klasikinės muzikos gerbėjas, globojęs jaunuosius talentus, finansiškai rėmęs dainų ir šokių kolektyvus ir šventes. Kazickas buvo lietuviško rašto puoselėtojas, prisidėjęs prie išleidimo didelio skaičiaus leidinių: nuo lietuviško elementoriaus išeivijos lietuviukams, Bostono Lietuviškos enciklopedijos, katalikiškos spaudos bei daugybės knygų diasporoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Jis suprato naujausių technologijų svarbą, įkurdamas ryšių įmonę Omnitel, dovanodamas Lietuvos mokykloms tūkstantį kompiuterių. Kazickas dešimtmečiais aukojo lietuviškiems labdaros fondams: Lietuvių fondui, Lietuvių Religinei šalpai, Tautos fondui, kol galiausiai įkūrė Kazickų šeimos fondą. 

Juozas P. Kazickas skyrė laiko ir pasidžiaugti gyvenimu. Jis buvo nepailstantis tyrinėtojas, kuris užfiksavo keliones aplink pasaulį laiškuose, fotografijose ir filmuose; buvo sportininkas, nes medžiojo, slidinėjo, žaidė golfą; buvo sodininkas, pasodinęs ir išpuoselėjęs retų tropinių vaisių sodą savo namuose Ket Kei saloje Bahamose.

Norisi tikėti, kad Dr. Juozas P. Kazickas greitu laiku bus įrašytas į šiuolaikinės Lietuvos istorijos knygas, o jo asmenybė, darbai ir pasiekimai bus tyrinėjami ir jais domimasi. Jis išlieka puikiu pavyzdžiu jaunimui, kad nėra neįmanomų svajonių. “Visada siekite didelių tikslų,”- jis sakydavo,” nes jie atims tiek pat laiko kiek ir maži, tad kodėl siekti mažų?” “Sėkmės formulė yra turėti minkštą širdį, bet kietą protą.” Ir, žinoma, “Gyvenimas tik tuomet turi prasmę, kai daliniesi savo turtu su kitais ir prisidedi prie kitų gyvenimo gerovės.”

Juozas P. Kazickas buvo meistriškai įvaldęs dangiškas Dėkingumo galias. Nebuvo nė vienos dienos, kad jis nebūtų padėkojęs Dievui už likimo dovanas. Prisimindami jį šiandien, mokykimės iš jo dėkingumo ir nepamirškime būti dėkingi už pačią brangiausią Dievo dovaną – gyvenimą.

                            ####

Neila Baumilienė

Kazickų šeimos fondo Niujorko skyriaus direktorė, 2018 balandis