Naujienos

Jūratė Kazickaitė, duktė:

Sunku patikėti, kad jau praėjo penkeri metai nuo to, kai mirė mūsų brangi Mamytė. Aš jos taip pasiilgau. Kaip vyriausia iš vaikų ir vienintelė mergaitė, aš, žinoma, turėjau ypatingą ryšį su ja. Ji ne tik buvo graži, žavinga, šilta ir mylinti, bet su ja ir niekad nebuvo liūdna.

Papasakosiu jums vieną istoriją apie mūsų smagius laikus kartu.

Vieną vakarą, besilankant Paryžiuje, nuėjome vakarieniauti į Maxim, žymų turistinį restoraną. Šiaip tarp kitko sugalvojome apsimesti, kad nešnekam ir nesuprantam angliškai, nors ir dauguma aplinkinių įtarė, kad mes amerikietės. Taigi tarpusavyje šnekėjomės lietuviškai, o padavėjams atsakydavome prancūziškai. Kaip kad tipiška prancūzams, jie primygtinai su mumis šnekėjo angliškai. Bet mes nenusileidom. “Mes nesuprantam... Nous non comprenons pas...” atsakėm, kad nesuprantam. “Elles sont les Americaines,” girdėjome padavėjus bambant. Bet galų gale jie nusileido ir leido mums užsisakyti maistą mano vidurinės mokyklos lygio prancūzų kalba. Visą vakarienę saldžiai juokėmės, kai padavėjai vis suko aplinkui, bandydami nugirst mus besišnekant. Išeinant, negalėjau susilaikyti nuo paskutinio coup de grace. “Labai dėkojame už nuostabią vakarienę,” - pasakiau su pačiu amerikoniškiausiu akcentu. “Viso geriausio ir au revoir”. Net padavėjai prapliūpo juoktis.

Branginu tiek smagių akimirkų iš gyvenimo su Mamyte. Kad tik galėčiau ją dar pamatyti, pasakyti dar kartelį, kad ją labai myliu, kad pasiilgau ir kad man jos taip trūksta.

Augie Kazickas, anūkas:

Prisimenu su kokiu entuziazmu ji diskutuodavo jai svarbiomis temomis.  Prisimenu ją visad beskaitančią romaną lauke kėdėje and vejos. Ir kartą ji mane išbarė, kad per daug dienų iš eilės nešioju tuos pačius mėgstamiausius marškinėlius.

Alex Kazickas, anūkas:

Kai buvau jaunesnis, mano šeima praleisdavo vasaras kartu su seneliais jų namuose rytiniame Long Island’e. Tai buvo man ypatingas laikaa, nes liko tiek daug mielų prisiminimų būnant kartu su jais abiem.

Labai mėgdavau kartu vakarieniauti. Mamytė pasakodavo istorijas iš tų laikų kai ji augo Lietuvoje. Ji buvo šauni sportininkė ir palukikė, ir labai mėgo stebėti anūkus lenktyniaujančius jų baseine ar žaidžiant kartu golfą. Vis prisimenu ir labai branginu tuos laikus kai galėjome kartu leisti laiką.

Mykolas Kazickas, sūnus:

Artėjant penktosioms jos mirties metinėms (kas taip pat būtų jos 96-asis gimtadienis) birželio 17d., tiek daug laimingų atsiminimų apie mamą likę mano mintyse. Ji taip kankinosi paskutiniaisiais dviem gyvenimo metais, bet aš visada prisiminsiu jos sąžiningumą, jos tiesumą ir aistrą kasdieniam gyvenimui. Ji labai mėgo plaukti, žaisti golfą, važinėtis dviračiu, ilgus pasivaikščiojimus po vakarienės, labiausiai Cat Cay saloje, kur ji rado gyvenimo ramybę.

Telaimink Dieve. Ilsėkis ramybėje.

Jonas Kazickas, sūnus:

Prisimenu kaip mamai su amžiumi tikėjimas Jėzumi darėsi vis svarbesnis. Atsimenu mažą bažnytėlę Vilniuje, netoli namų senamiestyje, į kurią ji eidavo klausytis mišių kasdien. Atsimenu kaip ji melsdavosi už mus visus, prašydama Viešpačio mus apsaugoti ir neapleisti.  Ji buvo labia dvasinga, bet laikė tai savyje. Atsimindamas tai, žinau, kad ji saugo mus ir dabar. Kad ji girdi mano maldas kai aš prašau Viešpačio man padėti būti geresniu vyru, tėvu bei broliu. Esu dėkingas, kad ji įsiepyjo manyje tikėjimą Jėzumi, kuris man taip reikalingas kasdien.

Lucy Kazickas, marti:

Mamyte, pasiilgome tavęs! Žaidžiant rummy 500, keikviena proga dalinantis lietuviškais posakiais, mokinant vaikus stalo etiketo, giedant lietuvišką himną... rodant mums stiprybę mirus jūsų mylimam sūnui Alex, bei gilų tikėjimą Dievu. Kaip norėtume, kad būtumėte kartu su mumis švenčiant dar vieną gimtadienį. Mylime tave!

Lucy, Juozas, Annalina, Sophie, Peter and Augie

Marcie Kazickas, marti:

Turėjau garbę vadinti Aleksandrą Kazickienę - Mamyte - daugiau kaip 25 metus. Ji buvo plačios Kazickų šeimos Motina ir visada branginsiu prisiminimus tų laikų kai šeima susirinkdavome East Hampton’e ir kai ypatingomis progomis keliaudavome po nuostabias vietas. Vienais metais ji taip džiaugėsi įkalbėjusi mus keliauti kruiziniu laivu į Alaską. Keletas iš mūsų visiškai nesidžiaugėme, kad turėsime praleisti visą savaitę laive. Tačiau ji mus visus entuziastingai vedė mus į šios kelionės nuotykius. Labiausiai kelinčios nerimą buvo ekskursijos pakrante, būtent ekskursija malūnsparniu po ledyną. Nesijaučiau drąsiai visiškai tą dieną, tačiau kai mamytė pasirodė su savo nuostabiu vilnoniu kostiumėliu ir aukštakulniais bateliais, galėjau tik grožėtis. Žavėjausi jos užsidegimu ir jos nepriekaištingu stiliumi. Ji neturėjo baimės, vien tik džiaugsmą ir begalinį norą pamatyti kas buvo to didelio ledyno viršuje.

Aleksandrai jau teko susidurti su gyvenimo sunkiausiais išbandymais.

Nebijoti susidurti su savo baimėmis ir stengtis įveikti gyvenimo išbandymus – tai jos palikimas man.

Roger Altman, žentas:

Turiu tiek daug nuostabių prisiminimų apie Mamytę. Štai mano mėgstamiausia istorija.

Patį pirmą kartą susipažinau su ja 1979-ųjų vasarą lankydamasis pirmą kartą East Hampton’e. Nakvojau jų baseino namelio miegamajame. Ir tada, kaip ir vis gan dažnai dar dabar, megau ilgiau pamiegoti savaitgalio rytais. Taigi, buvo 10-ta valanda ir aš dar vis nepasirodžiau name. Mamytė sėdėjo su Jūrate virtuvėjė ir ji niekaip negalėjo suprasti kaip kas gali taip ilgai miegoti. Pagaliau ji atsisuko į Jūratę (kaip kad aš suprantu šią istoriją), gūžtelėjo pečiais ir savo nepakartojamu akcentu tarė: “gal jis nebegyvas”, ir nuėjo.