Naujienos

Programos išsikelti tikslai aktualūs ir šiandien: padėti mokykloms atsinaujinti, mažinti mokytojų stygių šalyje ir kelti mokytojo profesijos prestižą.

Kazickų šeimos fondas džiaugiasi galėdamas prisidėti prie šios prasmingos veiklos.

"Renkuosi mokyti!" komanda dalinasi keliomis atviromis ir jautriomis aštuntosios kartos mokytojų liudijimų akimirkomis apie pirmąsias 100 dienų mokykloje: apie jų pamokas ir pamokas jiems patiems:

• Džiaugiuosi, kad mokiniai kreipiasi į mane pagalbos, kad pasitiki ir jaučia, jog suprasiu dalykus, kurie vyksta jų šeimose. Tai, ką išgirdau iš mokinių, skatina nusiimti rožinius akinius ir pamatyti, kiek daug skaudžių dalykų vyksta mokinių pasaulyje ir kaip stipriai jiems reikia žmonių, kurie, tikėdami kiekvienu mokiniu, gali inicijuoti pokyčius. Jaučiu ir girdžiu iš mokinių, kad tikrai pradėjau kurti pokyčius jų gyvenime. (Agnė, RM8)

• Nesigailiu nė vienos bemiegės nakties, praleistos dėliojant pamokų planus ar ruošiant skaidres auklėtiniams apie bendradarbiavimo svarbą. Tikiuosi, viliuosi ir žinau, kad pakankamai stengiuosi būti tokia mokytoja, kokios aš linkėčiau savo vaikams. (Asta, RM8)

• Po pamokų maudžia visą kūną nuo įtampos, vaikščiojimo, tūpinėjimo, lankstymosi, kalbėjimo, garso – bandau juos įgalinti mokytis, tartis vieniems su kitais, ugdyti sąmoningumą.  Dabar džiaugiuosi, kai tai vieną, tai kitą ištinka atradimo džiaugsmas abstrakčiame paveiksle įžvelgus gyvūnų kontūrus ar pavykus tiksliai išgauti rudens lapo spalvas – suprantu, kad pasitikėjimą turiu įgyti iš kiekvieno atskirai. Ypač pasiteisina pozityvumas ir humoro palyda pamokos metu – jie vis nustemba, kad mokytoja irgi žmogus :) (Eglė, RM8)

• Ši spalio 5-oji diena man įsiminė ne dėl to, kad tai buvo pirmoji mokytojų diena man kaip mokytojai, bet labiau tuo, kad aš sužinojau daug dalykų apie savo penktokus. Klasės auklėtoja man papasakojo apie kelis mokinius: vieno mama skiriasi su smurtaujančiu tėvu; antrojo šeimoje gimė sesutė, o močiutė susirgo vėžiu, todėl jis jaučiasi užmirštas; trečiąją kartu su mažais broliukais mama paliko auginti močiutei, kuri dirba autobuso vairuotoja ir dažnai nebūna manuose; ketvirtojo mama gyvena su dešimtu vyru; o penktajam yra sunki širdies yda, kuriai padėti gali tik širdies persodinimas. Visiems šiems vaikams – ne daugiau kaip 11 metų. Tą dieną aš supratau, kad nesu tik jų matematikos mokytoja: aš čia atsidūriau būtent dėl to, dėl ko ir pasirinkau būti mokytoja vienuoliktoje klasėje – kad padėčiau šiems vaikams. O nuostabiausias atlygis – mokinio apkabinimas ar geros dienos linkėjimas. (Gerda, RM8)

• Kaip jie priims, tai ką sakau, jei prieš juos stoviu ir vaidinu...mokytoją. Ir aš pabandžiau būti savimi. Šimtu procentu. Tai buvo vienas geriausių sprendimų ir puiki pamoka man pačiai per šias pirmąsias 100 dienų. Nors ženkliai chaoso pirmokų pamokose ir nesumažėjo, tačiau šeštokų akys jau nebe stiklinės ir aš žinau, kas žiūri į mane, o dažnai net įspėju, ką nori savo žvilgsniais pasakyti. (Inga, RM8)

• Aštuoneris metus buvau išvažiavęs ir atsiskyręs nuo gyvenimo Lietuvoje. RM suteikė progą grįžus įsilieti į šalies gyvenimą dirbant mokytoju. Manau, kad tai yra įdomu ir prasminga, nes galiu padėti žmogui formuotis ir su jais bendrauti. Man atrodo, kad vaiko ugdymo darbas yra svarbus ir gražus. Be to, norėjau tokio darbo, kuris būtų susijęs tiesiogiai su filosofija, todėl pasirinkau etiką. Mano dabartinis tikslas yra pasiekti, kad mokiniai išmoktų tvarkingai samprotauti, dėlioti mintis ir drąsiai klausti, noriu, kad jie suprastų tą mokymosi ir mąstymo džiaugsmą. Valio! Po šimto dienų mokykloje aš džiaugiuosi, kad antrokė, kuri metų pradžioje imdavo verkti vos užkalbinta, praeitą savaitę pasakė sakinį ir šypsojosi. Gražiai šypsojosi. (Linas, RM8)