Naujienos

            “Šiandien Jungtinėse Valstybėse yra labai tradicinė giliomis šaknimis švenčiama šventė Padėkos Diena, ir nors mes esam kitoj valstybėj ir tik kai kurie iš mūsų susipažinę su anuo papročiu , visai tinka, kad šia proga švenčiamos Mišios būtų, iš esmės, Padėkos Mišios už gyvuosius ir už mirusius.

            Kaip mes kiekvienoj maldoj ir vakare eidami gulti meldžiamės tai vardu, tai pavarde, tai kokiu reikalu, bet vis prisimenam labiausiai dėkoti už gyvus, už mirusius, juos užtarti, ir pasitikėti mūsų tuo ryšiu, kuris nenutrūksta nei dėl nuotolio, nei dėl mirties.

            Kai sužinojau apie šias Mišias, aš turėjau labai paprastą, ir galim sakyti, žemišką, bet svarbų prisiminimą. Prieš 49 metus mes ruošėme aname pasaulyje Pasaulio  Lietuvių Jaunimo kongresą. Ir ten įstrigo tie finansai, kurie būtų reikalingi sukviest jaunimą iš 17 šalių tais laikais tik iš laisvojo pasaulio atšvęsti pirmą kart istorijoje mūsų visą bendrystę tautoje ir, aišku, mūsų tikėjime. Ir aš smulkiau nieko neatsimenu, bet žinau, kad Dr.Kazickas tais laikais padėjo,  ir iš to išaugo tie kongresai, kurie apkeliavo pasaulį, ir jungė jaunimą ypač prieš tai, kai Lietuva pradėjo atsikurti.

             Ir taip pat su meile mes taip pat prisimename, kurie turėjom progos dalyvauti, kai buvo 60 metų vedybinė [Kazickų] sukaktis. Retai, kas taip ilgai kartu išgyvena, o mes su tokiu džiaugsmu galėjom pasidžiaugti ir pačia švente, ir kas ten buvo rodoma ir sakoma. Mum primena visa tai, už ką mes esame dėkingi: už gyvenimą, už mūsų šeimas, už žmones,  su kuriais mes bendraujame, kurie mus  vienaip ar kitaip palaiko, ir su kuriais mes galime kartu žengti tuo gyvenimo keliu, pakėlę galvas. Ir kaip greitai per Adventą girdėsime: Pakėlę galvas, nes mūsų išganymas yra arti.

             Kurie turim galimybes gyvent šalyse Šiaurės Europoj, kaip Lietuvoj, kur dienos labai sutrumpėja, naktys ilgos, tamsu kai atsikeli, tamsu kai grįžti iš darbo, vaikai eina į mokyklą patamsy, kiek mum brangi yra šviesa. Kurie esam seni ir kaime užaugę, atsimenam, kaip balanas degindavom įkišę tarp rąstų, arba žibalinę lempą, arba žvakes ir kaip sunku skaityt, kai ta žvakė trumpėja ir varva visur ant stalo ir ant popierio.

            Mes taip trokštam tos šviesos, ir todėl nenuostabu kad jau eglutės stovi ir visokie kiti papuošimai, kurie tamsiausiomis naktimis bus mums šviesa. Ir tai yra proga  mums pasidžiaugti tais žmonėmis arti mūsų ir toliau, pažįstamais ir nepažįstamais, ir kurie mums yra šviesūs gyvenime, iš kurių išmokome, išmokstame, kurių pavyzdys mus patraukia, padrąsina, kartais ir įspėja, tie kurie yra mūsų širdims, mūsų protams, mūsų jausmams , kas yra svarbu, yra šviesa, kurie neša ir dalijasi visu tuo, ką turi, kas jie yra, - mūsų šviesuliai.  Ir aišku tas nepriklauso nei nuo klimato, nei nuo šviesos lauke, bet rišasi su pasauliu, kuris mus supa ir kuriame tiek būna tamsos. O yra žmonės, už kuriuos mes dėkojam, žmonės, kurie atsistoja ir kurie drįsta žodžiu, pavyzdžiu, darbu šviesti kitiems.

           Mūsų dėkingumas yra vienas iš geriausių vaistų. Aš pats esu tūkstantį kartų išgyvenęs, ir  esu iš kitų išmokęs, jau kai pradedi melstis ar bažnyčioje, arba namie, eidamas gatve ar troleibuse vis norisi prašyti, kad tas būtų, kad kaulai negirgždėtų tiek arba kad kas nors pasveiktų, arba kad vaikelis, kuris sunkiai gimsta, saugiai gimtų, ir visokius kitokius dalykus. Ir aš užmiršdavau padėkoti. Paskui mane išmokė, kad visų pirma reikia dėkoti. Tai aš į šoną padedu tą sąrašą su prašymais Dievui,  ir pradedu dėkoti, kaip mes per šias Mišias darome. Ir kai paskui, kai pažiūri į tas bėdas, tikras bėdas, matai, kad nėra visas gyvenimas tamsus, ir kad yra daugybė dalykų, už kuriuos mes net ir strioke dėkojame.

            Kaip Dievas atidavė savo sūnų, taip mes stengiamės gyventi tą krikščionio pašaukimą, dalytis meile ir duona su kitais. Mes galime tikėti, kad Dievas priimdamas mūsų šiandien prisimenamą gerbiamą Dr.Kazicką, sakydamas: ”Ateiki, ištikimasis tarne, paveldėk nuo amžių Tau pavestą karalystę arba įeik į tą karalystę, kuri nuo amžių yra Tau paruošta”. Ir mums primena iš Senojo Įstatymo, iš Mirties knygos, kuri sako, kad ne žilas plaukas, bet išmintis daro žmogų tikrą žmogų.

             Ir nors Dr.Kazickas labai ilgai gyveno ir turėjo gražius žilus plaukus, mes jį vertinam ir daugybę kitų žilaplaukių žmonių ne tiek už plaukus ar jų trūkumą, bet už išmintį, gyvenimo patirtį, kurią jie dalijasi savo tarpe ir su jaunesniom kartom, kad mes visi gyventumėm Dievo ir žmonių akivaizdoje. ”

             Tekstas paruoštas Albino Kentros vaizdo įrašo pagrindu. KFF NYC archyvas

Po šv.Mišių vyko Sakraninės muzikos koncertas: 

Vargonavo: prof. LEOPOLDAS DIGRYS ir prof. RENATA MARCINKUTĖ LESIEUR                                                 

Solistai:  prof. IRENA MILKEVIČIŪTĖ, prof. VIRGILIJUS NOREIKA,  RASA VOSYLIŪTĖ (smuikas)

Grojo: ŠV. KRISTOFORO KAMERINIS ORKESTRAS, vadovas ir dirigentas prof. DONATAS KATKUS

Giedojo:  VILNIAUS KULTŪROS CENTRO LRT VAIKŲ CHORAS,  vadovė ir dirigentė REGINA MALECKAITĖ

Tėvelio Atminimui