Tėčio Atminimui - sūnus Mykolas V. Kazickas
Labas rytas, ačiū, kad atėjote.
Pirmiausia, norėčiau padėkoti visiems, kurie skambino, siuntė teksto ir elektronines žinutes, gėles ir maistą, ir nesuskaičiuojamas užuojautas dėl mano Tėčio. Noriu labai padėkoti Tau, Džim Raidel (Jim Rydell, angl.) už nuostabų mano Tėvo pagerbimą puikiomis nuotraukomis Vaizdaknygėje (Facebook, angl).
Buvau sujaudintas širdingo el.laiško iš Sendi Lochlin (Sandy Laughlin, angl.), jausmingo telefoninio skambučio iš visada maloningos Karol Konklin (Carol Conklin, angl.) ir Džimi Mek (Jimmy Mak, angl.), kuris apsilankė mūsų namuose kitą dieną po Tėčio mirties, kad įsitikintų, kad man (žmonai Beverly, dukrai Kiki ir sūnui Džek (Jack, angl)) viskas gerai, ir kuris tiesiog sėdėjo su mumis ir kalbėjosi.
Kai mano Mama mirė prieš tris metus, šeima susirūpino Tėčiu: ar jis galės ir norės gyventi toliau be jos. “Aš nesu senas,” jis patvirtino. Jis dar turėjo daug ką nuveikti, daug ką duoti. Jis norėjo gyventi. Aš žavėjausi jo dvasia. Jis visada mėgo juokus, bet ypač prieš pabaigą, kai jis pasakė (marčiai, -NB) Beverly, kad jam 106 metai. “Oho”, - ištarė jis, - “ilgas gyvenimas!”
Dėkoju savo broliams ir sesei Jūratei. Mano sesuo buvo kaip tie klijai, kurie visus laikė kartu. Aš taip džiaugiuosi, kad mes visi buvom kartu ir šalia su Tėčiu jo paskutinėmis akimirkomis trečiadienio vakarą.
“Lietuviai padaryti iš plieno”. Juozas (brolis, -NB) pasakė per mano Mamos 90 Gimtadienį. Ir tai tinka mano Tėvui. Man patinka tas posakis: “Lietuviai padaryti iš plieno”.
Dėkoju visiems vienuolikai anūkų. Kiekvienas iš jūsų buvote labia svarbūs Tėčiui.
Kai mano Tėtė buvo Niujorke ligoninėje praėjusį pavasarį, Nikas (anūkas, - NB), pastoviai buvo šalia jo, palaikydamas jam kompaniją. Nikas galėdavo pranešti apie jo sveikatos stovį dar prieš gydytojų rytinį vizitą.
Ačiū, Ogi (anūkui Augustinui, - NB) kuris vis keliaudavo iš Majamio Universiteto į Brovard Medicinos centrą Fort Loderdeile aplankyti mano Tėčio, kai jis gydėsi praėjusį balandį.
Ačiū Petrui (anūkui, - NB), kuris praėjusį spalį per rudens atostogas koledže atvyko į namus kartu su savo krepšinio komandos nariais ir sustojo Tėčio namuose, kad pakviestų jį vakarienei ir praleisti laiką kartu su jo draugais. Aš tuo buvau taip sužavėtas. Mano Tėtė Petro paklausė: “Ar bus damų, kurios kartu vakarieniaus su mumis?” “Ne”- atsakė Petras. “Atsiprašau, bet tuomet negalėsiu atvykti” . Tai vienas iš Tėtės patarimų gyvenime: turėti jumoro.
Ir mano sūnui Džekui, kuris skambindavo mano Tėčiui iš koledžo Dalase. Jam buvo taip svabu sulaukti skambučio iš tavęs, kaip ir iš visų jo anūkų.
Tėtė pragyveno ilgą pilną gyvenimą. Nuostabius 96 metus. Ar aš dėl ko nors gailiuosi? Mažai. Aš gailiuosi, kad kovojau su Tėčiu, kai buvau dvidešimtmetis. Bet aš buvau koledže ir tuomet juk aš viską žinojau... ar bent man taip atrodė.
Norėčiau, kad jis būtų gyvenęs dar ilgiau. Norėčiau, kad būtų buvusi galimybė sužaisti su juo dar bent vieną golfo žaidimą, dar bent vieną klubo čempionatą prieš jo mirtį, kad jis būtų sulošęs dar bent kartą su Džeku (anūku, - NB). Ir dabar, kai golfą žaidžia jau ir Sofija (anūkė, - NB), žinau, kad jis būtų norėjęs sužaisti golfą ir su ja.
Aš aptikau šias Elžbietos Kiubler Ros (Elizabeth Kubler Ross,- angl.) mintis, ir manau, kad jos gražiai apibūdina Tėtį.
“Patys gražiausi žmonės, kuriuos mes pažinome, buvo tie, kurie pažinojo pralaimėjimus, patyrė kančią, perėjo sunkumus, turėjo praradimus, ir rado kelią iš gelmių. Tiems žmonėms žinomas dėkingumas, jautrumas, gyvenimo supratimas, jie pilni užuojautos, švelnumo ir giliai mylinčio rūpestingumo. Gražiais žmonėmis netampama atsitiktinai.”
Jūs visi žinote, kas ir koks buvo mano Tėtis. O aš jums pasakyti, ko jis nepadarė. Jis niekada manęs nenuvylė. Kaip sūnus, žvelgiantis į tėvą, ir kaip jaunuolis, žvelgiantis į išmintingą vyrą, galiu pasakyti, kad visu tuo, kuo mano Tėtė turėjo būti, - jis buvo, visa tai, ką jis turėjo padaryti, - jis padarė.
Tėti, per visa savo gyvenimą turėjau daug išpildytų svajonių ir vilčių, ir tarp jų buvo toji, kad buvau palaimintas Tavo, nuostabaus Tėvo, meile.
Aš visuomet puoselėsiu atsiminimus, o iki mes vėl susitiksime, aš Tavęs labai labai pasiilgsiu.
Telaimina Dievas.
Skirta Juozui P. Kazickui (1918.04.16 - 2014.07.09)
Šventosios Trejybės Katalikų bažnyčia Yst Hemptone, Niujorko valstijoje, JAV 2014.07.14
NB laisvas vertimas iš originalo anglų kalboje. KFF archyvas 2014.
Grįžti į Atminimo Tėveliui puslapį