Naujienos

" Mūsų šeima  dėkoja už tai, jog esame šioje nuostabioje vietoje, kad  džiaugsmingai prisimintumėm mūsų Tėvų gyvenimus. Noriu padėkoti visiems Jums, ypatingiems mūsų draugams, už tai, kad šį vakarą esate čia. 

Valdovų Rūmai iš tikro buvo mano Tėvo vienas mylimiausių projektų. Kaip Jūs žinote, pradžioje pati (atstatymo) idėja buvo labai prieštaringa. Tačiau jie tapo viena populiariausių vietų turistams visoje šalyje, ir tai mano Tėtei būtų suteikę daug džiaugsmo ir pasididžiavimo.

 Tai pirmas kartas po trylikos metų, kada beveik visa Kazickų Šeima susirinko Lietuvoje. Norėčiau Jums juos pristatyti.

Amerikoje šią savaitę švenčiame Padėkos Dieną. Šeimos suvažiuoja, kad pabūtų kartu ir padėkotų Dievui už jo palaimą. Todėl mums atrodė, kad šis laikas yra tinkamas Atminimo paminėjimui.

Šiandien buvo labai jaudinanti diena.

Mano Tėvai palaidoti Yst Hemptone, kur jie praleido daugiau kaip penkiasdešimt penkias vasaras, kartu su Aleksandru Kęstučiu, mūsų broliu, kuris mirė tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt šeštais metasi, būdamas dvidešimt vienerių metų. Tačiau mes galvojome, kad būtų tinkama atvežti dalį jų pelenų namo į Lietuvą, kurią jie taip mylėjo. Dabar jų palaikai yra ir gražiose Antakalnio kapinėse, kuriose ilsisi tiek daug menininkų, akademikų ir patriotų. Ir šeimos ryšys su šia žeme yra stipresnis negu bet kada.

Mano Tėvas buvo vienas iš laimingiausių žmonių, kuriuos esu sutikusi, su aistra gyvenimui net ir esant visiems (gyvenimo) iššūkiams. Kiekviena gyvenimo diena buvo Dievo dovana. Ir nors jis turėjo tiek daug pasiekimų ir talentų, jis buvo labai paprastas žmogus, kuris džiaugėsi gėlėmis ir saulėlydžiais, o labiausiai šeima ir draugais.

Ir žinoma, muzika! Šio vakaro muziką atlieka keletas jaunuolių, kurie gavo mano Tėtės dovanas per Rostropovičiaus Fondą. Jis žinojo, kaip yra svarbu puoselėti jaunus talentus, kurie suteikia Lietuvai šlovę, ir mes nepaprastai džiaugiamės, kad jie yra čia su mumis šį vakarą.

Aš taip pat esu labai dėkinga visiems, kurie kalbės šį vakarą, kurie pasidalins su mumis prisiminimais apie mano Tėvą ir jo mylimą gyvenimo palydovę, Aleksandrą. Bet labiausiai, mes visi trokštame, kad šis vakaras būtų džiaugsmingas jo gyvenimo prisiminimas. Mes visi žinome, kaip nepaprastai mano Tėtė mėgo šventes. Kiekviena ypatinga proga… per gimtadienius, jubiliejus, jis reikalavo šventės su šventiniais valgiais, gėlėmis, kalbomis, muzika. Argi mes nematome jo besišypsančio, laimingo veido, besveikinančio savo draugus. Kaip nepaprastai jam būtų patikęs šis vakaras, tačiau aš tikrai jaučiu, jos jis šį vakarą yra su mumis.

Taip kaip jis bus su mumis, mūsų širdyse, amžinai."

"Tą valandą, kai netekome  savo Tėvo, mūsų širdžių skausmui nebuvo paguodos. Ugnis, aplink kurią mes visi džiaugsmingai būrėmės tiek daug metų, per kelias akimirkas tapo tik prisiminimu. Liūdesys,  apėmęs mus ankstyvą liepą, vis dar mumyse, nors jau praėjo keli mėnesiai.

Juozas P. Kazickas buvo ugnis mums, ir ne tik mums.

Jis turėjo aistrą Lietuvai. Meilė Tėvynei, kuri mums buvo išreikšta nepalaužiamu tikėjimu, kad Lietuva galiausiai bus laisva, buvo beveik tokia pat stipri kaip ir meilė mylimai Aleksandrai bei visai šeimai,  Jis visomis išgalėmis stengėsi padėti šiai svajonei išsipildyti. Jis buvo nesustabdomas. Jo energija buvo beribė. Nei vienas susitikimas jam nebuvo pernelyg nuobodus,  nei viena kliūtis per didelė, nei viena mintis per drąsi. Jis naudojosi Dievo jam skirtomis dovanomis:  protu, žavesiu ir jautrumu, - kad suburtų žmones dideliems kilniems tikslams.

Jo pasaulis susidėjo iš veiklos ir meilės.

Kai jo gyvenimas sulėtėjo dėl besilpstančio kūno, jo ugnis liko tokia pati. Tuomet atėjo laikas mums, jo šeimai, sustiprinti ryšį su šiuo nepaprastu žmogumi. Ir svarbiausia, sustiprinti ryšį su šeimos šaknimis Lietuvoje. Todėl mes, jo vaikai ir vaikaičiai, šiandien esame susirinkę čia. Mūsų atsidavimas Lietuvai yra nepajudinamas ir ilgalaikis.

Mus šildo prisiminimai apie šį nepaprastą žmogų, kuris paliko gilią žymę mumyse. Tad su džiaugsmu prisiminkime jo ilgą, išskirtinį gyvenimą."